Jis senas kriošena

Viskas prasidėjo, kai depresuota ir nesusibendravusi su aplinka
Įlipau į troleibusą
per naujaką per anksti.
Ir turėjau termosą karšto sauso vyno,
kuris pašildytas traukė lūpas,
o atšalęs išvis belekas buvo.

Atsisėdau, galvoju
gersiu viena.
Ai, kažkoks prisėdo šalia ant bordinės
blizgančios dermantininės
sėdynės.

Nepažiūrėjus pasiūliau vyno.
Labai geras būdas kabinti žmones.
Tik nekenčiu tų, kurie į tave žiūri iš aukšto.

Aha, jis skulptorius.
Aš lapsėjau ausim.
Leonas. Galėtų būt ir gražesnis vardas.
žilstelėjęs, su durnu lietpalčiu
žiemą,
buvo daug sniego.

Po to pasikvietė mane į savo dirbtuvę.
Kaip tik man nesisekė piešimas,
O turėjau įstot.
Bet mokė jis ypač konstruktyviai.
Visos draugės pavydėjo mano piešimo.

Gėrėm vyną, kalbėjo (m) apie meną.
Nepasakyčiau, kad labai įdomiai.
Jo dirbtuvėj buvo lova.

Jis buvo truputį bailys,
Daug ko neišsakydavo ar užleisdavo,
Ar parodydavo, kad jis per daug protingas, kad veltųsi į kažką.

Prisimenu, kad nemėgo Jono Gasiūno.
Ai, buvo truputį užkietėjęs krienas.

Po to užpiso
Ir nebeatrašiau
Kai įstojau.

Dabar neseniai viena mano draugė
Paklausė, ar pažįstu L. P. (taip, tą patį).
Ji, pasirodo, vežėsi porėmius troleibusu
Ir tas aną užkalbino,
pasiųlė pasimokyt piešimo.
Gaidys.