Tamsioje, voratinkliais apraizgytoje, žmogui beveik neįžengiamoje girioje gyveno ragana. Turėjo ji piktą akį bei tris papus - du įprastus ir vieną sidabrinį mažą. Bet mūsų istorija prasideda visai ne čia ir ne apie tai. Papasakosiu jums apie narsų karžygį Igną, kuris gyveno magiškame Idrumiro mieste netoli kartono gamyklos. Visi aplinkiniai galvojo, kad jis paprastas narsus karžygys - toks kaip visi, kur kovoja su blogiu, kerta galvas drakonams, saugo nuo priepuolių ar sutaiso čiaupą jei bėda ištinka. Bet iš tiesų jis visai net nebuvo karžygys. Tiesą težinojo vienintelė Valė - jo kaimynė iš gretimo namo, senmergė nuo gimimo. Vieną naktį ji laistė savo ropes ir pamatė ateinant karžygį Igną. Baisiai susinepatogino, nes nebuvo apsirengus savo gražios suknelės su morkom ir drugeliais. Jei gerai prisimenu, žmonės po to kalbėjo, kad ji nebuvo išvis nieko apsirengus, nes ropės geriau auga jei laistai jas nuogas. Žodžiu, ponaitis Ignas prisiartino prie Valės ir tarė jai savo skardžiu balsu:
- Laba diena, - nusilenkė jis. - Stebėjau kaip laistote ropes ir negalėjau tverti savame kailyje.
- Ką turite omenyje, o narsusis karžygy, - nustebo senmergė Valė.
- Negaliu daugiau kentėti, - atsakė Ignas ir parodė į ropes - ropės geriau auga jei sodini jas gumbais į apačią, o lapais į viršų.
Valė visa nustėro.
- Tai štai kodėl aš jau daugybę metų nesugebu jų didelių užauginti, vis supūva ir supūva.
Ir staiga ji suprato.
- Jūs, pone, visai ne karžygys!
Vyras susiraukė.
- Jei kam nors išduosite, turėsiu jus nužudyti, juk suprantate, - perbraukė sau pirštu per gerklę Ignas.
- Pažadu, tylėsiu kaip žemė.
Tada Ignas apsisuko ir nuėjo jai net netrenkęs profilaktiškai.
Valė likusi viena tirtėdama galvojo:
„Tai juk jis! “
pirmos dalies pabaiga.