Šėšėlis. [ 1,2,3 skyriai ]

[ Mano didžiam nepasisekimui nesėkmingai užmiršau savo buvusio blog'o, ar kaip jį kitaip pavadinti, slaptažodį ir elektroninį paštą.. Na, aplamai užmiršau aš kur ką dariau per išsiblaškymą, tad štai istorijos, kurią rašiau, pratesimas. Viliuosi, jog jums patiks. : ) ]

1 .
Aya .

Ištraukiau šūsnį popiergalių iš spintos, ir pasigailėjau nepastačiusi šiukšlių maišo apačioje, nes viskas pažiro ant žemės . Diena matyt negalėjo būti bjauresnė . Tetos draugai atvažiuoja į svečius, kaklas tvinksi nuo skausmo, galva išūžta įvairių nesąmonių mokykloje . Nepakenčiama . Bet, nieko negaliu pakeisti . Susiraukiu, pasilenkiu surinkti visas šiukšles, kol negaunu per galvą knyga . Nuostabu . Beliko spintą ant savęs užsiversti, ir ..
- Oi mažyte, atleisk!
Viskas čia aišku . Atsistojusi pasisukau sau už nugaros .
- Tu čia ką veiki?
- Tik pasiilgau savo mielosios draugės Ayos!
Stebėjau, kaip lėtai nuo stalo slenka juodas dūmų gumulas ir virsta į mano atvaizdą . Vėl, kaip visad, mano mielasis demonas išdarinėja nesąmones . Na, šį kartą jis bent jau su rūbais ir nenusiskutęs plaukų ..
- Sanronai, ką vėl pridirbai?
- Tu apie savo tetą? – nusivaipė demonas ir ėmė sukinėtis ratu kaišiodamas liežuvį .
- Taip .
- Tik paleidau virtuvėje kelias peles .
Atsidusau . Jis visad taip . Vis ką iškrečia, vis ką pridirba . Nepaliaujamas vaikas, nors jam virš kelių šimtų metų . Manyčiau, turėtų būti protingesnis, negu aš . Dabas, tematau visišką nesąmonę . Nesąmonė . Taip, tik šitaip įmanoma viską vadinti . Nusisukusi ėmiau rankioti vis dar ant žemės likusias šiukšles .
- Taigi taigi, turėsime svečių? - Sanronas nusižiovavo ir užšokęs ant stalo nuspyrė ką tik tvarkingai sukrautų knygų krūvą .
- Taip . Juk žinai . Tu visada viską žinai . – nekreipdama dėmesio į jį surinkau šiukšles ir užkėliau į galvą paleistą  knygą lentynon .
- Nebūk tokia susiraukusi . Atrodai baisiai . – ir nutaisė šlykščią grimasą .
Toliau nekreipiau dėmesio, tvarkiausi ir tai jį aiškiai nervino, nes buvau pripratusi prie jo kvailiojimų . Nors, kartais tai tikrai siutindavo . Nemalonu stebėti save besivaipančią ir besikratančią kaip psichinę ligonę . Tačiau savotiškai, buvau tokia .
Atsidusęs demonas nušoko ant žemės, stvėrė mane už pečių ir atsuko į veidrodį . Prisimerkiau . Kaštoniniai plaukai, suimti į uodegą, kelių metų senumo megztinis nutrintomis spalvomis, papilkėjęs veidas, apsmukę džinsai .. Ne koks vaizdas . Nekenčiau žiūrėti į veidrodį . Tai mane pykindavo .
- Pažvelk į save . – jau labai rimtu balsu tarstelėjo Sanronas ir persivertė į aukštą, žilą vyriškį, pardavinėjantį kojines netolimoje parduotuvėje . – Pažiūrėk, ką iš savęs padarei .
Nukreipiau žvilgsnį į šalį . Tai mane siutindavo, jis visad taip darydavo . Jis visad mane nervina . NESĄMONĖ .
- Akys, plaukai, tu pavertei save kaliause . O tokia mergina galėtum būti ..
- Bet nebūsiu! – trenkiau per jo rankas ir pasitraukusi vėl ėmiau viską tvarkyti .
Dar ilgai demonas kartojo mano vardą, bandė atkreipti į save dėmesį, tačiau aš tylėjau . Tylėjau, nemačiau, negirdėjau jo . Po valandos, jis dingo . Įtemptai rūšiavau sąsiuvinius, kol pajutau akyse besitvenkiančias ašaras . Praėjus kelioms akimirkoms, nebegalėjau tverti, kritau ant žemės, apsikabinau kelius ir nepaliaujamai pravirkau . Kaip galėjau džiaugtis, kaip galėjau žvelgt į pasaulį kitaip, mylėt save, jeigu nebeturėjau šeimos ..?




2 .
Sanronas .

Kvaila merga . Kvaila, nieko nesuprantanti merga . Slinkau per namų stogus raukydamasis nuo lietaus lašų . Sustojęs prie didžiulės bažnyčios arkos pasiverčiau paukščiu ir atsitūpiau . Vaizdas stulbintis . Porelė idiotų mušasi gatvėje, kelios katės dergia ką tik šlavėjos nuvalytą kelią, praeiviai, lyg gyvulių banda stumdosi ir lekia su savais darbais . Kaip tai pabosta . Žmonės tokie tipiški individai . Jiems tik vienas galvoje, jie net mūsų nemato . Na, yra išimčių .. Papurtęs galvą pažvelgiau į dangų . Aya su kiekviena diena vis labiau nyko . Pamiršau jos tą vaiskią, žalią akių spalvą, šypseną ir juoką . Ji tik šiek tiek paaugo, tačiau vidumi, jau buvo merdėjantis, senas žmogus .
Viską atsiminus pasidarė sunkiai bloga . Lyg vakar dieną pamenu pirmą mūsų susitikimą . Tada, kaip ir dauguma demonų, naktį traukiau krėsti kvailysčių, tačiau atsiskyriau nuo būrio ir pasukau tamsiomis gatvėmis . Galbūt, čia rasiu kažką linksmo . Bėgdamas keliu pasiverčiau bjauriu karpuotu padaru, ne todėl, kad mane kas pamatęs numirtų iš siaubo, nes niekas mūsų ir nematė, o tik dėl linksmumo . Kodėl gi nepasivaipius? Tada išgirdau tylų verksmą . Pasisukęs į gatvės galą išvydau mažą siluetą . Sušalusi nuo lietaus mergaitė ėjo gatve ir gailiai kūkčiojo . Išsiviepęs, nusprendžiau jai užkliudyti koją ir parversti į balą . Tai atrodė juokinga iki tol, kol prisiartinęs sustingau . Ji taip pat sustojo . Ir žvelgė į manę nuostabaus grožio žaliomis akimis . Lyg mane matytų . Palenkiau galvą į šoną, stebėjau ją, kol trenktai išsišiepęs tėškiau didele letena į šalia esančią balą nuliedamas ir taip šlapią vaiką purvu . O tada, likau nustebintas . Kelias akimirkas ji dar pažiūrėjo į mane ir visiškai nebijodama puolė į glėbį, apsikabino ir ėmė raudoti . Nesupratau nieko, pats neaišku kaip padėjau ranką jai ant peties ir paglosčiau plaukus .
- Tu .. Mane matai? – nujaučiau kažką negerą .
- Matau ..
Sustingau . Balsas .. Jos balsas skambėjo ne gatvėje, ne čia, kažkur, kur būtų girdėję kiti, o mano galvoje . Šita maža snarglė naudojosi telepatija . Ir net labai puikiai, todėl, kad savo gentainių demonų mintyse taip gerai negirdžiu, kaip jos . Atsidusau lyg gavęs keptuve per galvą .
- Tu naudoji telepatiją? Kodėl nešneki kaip .. Normalus žmogus?
- Negaliu . – tada ji atsitraukė ir parodė į skarelę ant kaklo .
Nieko nesupratau . Stebėjau, kaip jos maža rankutė nutraukia medžiagos skiautę atidengdama kaklą . Pajaučiau, kaip atvipo lūpa . Visą jos kaklą juosė bjaurus, raudonas randas . Toks, kokio dar matęs nebuvau . Mes, demonai, dažnai susipešame, tačiau ši žaizda .. Viskas buvo panašu lyg į kelis vielos rėžius . Pasisukau į šoną .
- Tu nesveika . Žmonės demonų nemato .
- Aš matau .
- Tu nesveika . – pakartojau ir vėl atsisukau į ją .
Galbūt ir nugriuvęs būčiau, bet kažkaip išsilaikiau ant kojų . Ji šypsojosi ir visiškai be baimės žvelgė į mane . Paskui užsirišo skarelę ir tūptelėjo nusilenkdama .
- Aš Aya .
- Aš Sanronas . – nevadinčiau savęs nustebusiu, bet toks ir buvau .
Kaip idiotas žvelgiau į ją . Žmogus, matantis demonus, kontroliuojantis telepatiją ir dabar draugiškai tauškiantis su manimi . Kas per velnias? Persimainiau į mažą raudonplaukį berniuką maždaug jos amžiaus ir aišku vėl likau nustebintas, nes jos tai – nenustebino . Dabar stovėjom vienas priešais kitą ir vėpsojom į akis . Purvo lašiukai riedėjo jos veidu . Kažkodėl pasigailėjau ją išpurvinęs .
- Taigi .. Per randą negali kalbėti?
- Taip, netekau balso . – ji atsiduso .
- Iš kur tas randas? – ėmiau domėtis .
Ayos akyse sužibo ašaros, ji paėmė mano ranką ir spustelėjo ją .
- Ar palydėtum mane iki namų? Galėčiau viską papasakoti . Bijau vaikščioti, kai tamsu .. Pavėlavau grįžti iš kapinių .
- Na .. – jaučiausi keistai . Lydėti ją iki namų?! – Palydėsiu . – sužiurau į jos ranką spaudžiančią manąją .
Taip patraukėme gatve . Ji vis vien nepaleido mano rankos . Ėjom greta, lyg du draugai . Matyt iš šono būtų atrodę kvaila . Maža mergaitė keistai mataruoja viena ranka, lyg spausdama kietą, nematomą daiktą . Kuo toliau, tuo labiau pradėjau jos gailėti . Jos padėtis nebuvo itin maloni . Tėvai žuvo keistoje avarijoje, ji liko visiškai viena, tik su kvaila teta, kuri mąsto vien apie tai, kaip atrodyti gražiai ir atsikratyti Ayos . Kalnai žaislų, daiktų, niekas jos nebedžiugina . Nes ji neturi draugų, yra kitokia .
- Vadinasi, esi visiškai viena? Matai demonus, viskas pasikeitė po avarijos?
- Taip .. – ji stabtelėjo prie didelių vartų į prašmatnų kiemą . – Štai, čia gyvenu ..
Mergaitė pažvelgė į mane keistai maldaujančiomis akimis . Viskas buvo labai neįtikėtina . Jutau, jog nenoriu nuo jos atsiskirti . Ir jutau, jog ji taip pat to nenori .
- Ar mes dar susitiksime, Sanronai ..? – paklausė .
- Pažadu .
Nusisukau ir nuėjau tolyn gatve . Kūnų bėgo šiurpuliukai, nes ji stebėjo mane . Kaip dingstu tyliose nakties gatvėse . Ir tik visiškai nuo jos nutolęs išgirdau vartų girgždesį . Sustojau . Pirmą kartą gyvenime, pajutau norą kažkuo pasirūpinti . Ir tai nebuvo demonas . Tai buvo žmogus .

***

Nuo mūsų susitikimo dienos praėjo septyneri metai . Spjoviau nuo stogo į pro šalį bėgantį praeivį, jis keistai nusipurtė ir pasitynęs galvą nusikeikė . Aš nusijuokiau ir snapu pasikasiau sparną . Bet tas juokas ir linksmumas greitai pranyko . Man iš šono pasirodė juoda katė ir atsisėdo šalia .
- Tai kodėl neleidi dienos pas savo augintinę? – abejingai tarstelėjo ji ir ėmė apžiūrinėti nagus .
- Sakiau jos taip nevadinti, Kjara . – susiraukiau .
Kjara buvo mano vaikystės draugė . Jeigu galėčiau ją vadinti drauge . Abu jau turėjome po penkis šimtus metų . Bet kokia kvaila maža ji buvo, tokia ir liko .
- Atsimink, jog ji tau padėjo . – nusiviepiau, nes tai Kjarai kirto skaudžiai .
Aya turi dar vieną neįtikėtiną gebėjimą . Ji ne tik mato demonus, bet ir sugeba gydyti jų žaizdas . Jis prisilietimas užtraukia net giliausią žaizdą . Kartą Kjara sunkiai susižeidė per demonų varžybas . Jeigu ne Aya, ji jau būtų negyva .
- Nesuprantu, ko tu vis valkiojiesi pas ją . – prunkštelėjo katė ir pasirąžė .
- Nes jai reikia manęs .
- Nes tau reikia jos, kvailį .
Ji atsistojo ir aš vos susivaldžiau jai neiškirtės akies . Nes ji buvo teisi . Man reikėjo Ayos, norėjau būt su ja . O pagal mūsų įstatymus, tai tiesiog idiotiška . Demonė stryktelėjo nuo stogo ir pranyko . Po kelių akimirkų tą patį padariau ir aš . Norėjau pamatyti Aya .









3 .
Aya .

Nusičiaudėjau. Velniava, kažkas mane apkalbinėja. Nesąmonė. Galiu galvą dėti, kad tai Sanronas. Ir išvis, kas jam pasidarė? Kažkoks keistas pastaruoju metu. Mėtosi tai šen, tai ten. Vis maino savo nuotaikas. Baigiu nuo jo kvailysčių užtrokšti. Tačiau, tai ne mano problemos.
Atsikvėpusi išeinu iš savo kambario ir nusileidžiu laiptais žemyn į svetainę. Teta vis dar kuičiasi dailiai rūšiuodama statulėles ant židinio. Atsikosėjusi atkreipiu jos dėmesį save ir rankų ženklais parodau, jog noriu išeiti į lauką.
- Jokių ėjimų kažkur! Juk turėsime svečių! – atkerta ji.
- Bet aš noriu..!
Ji tik mosteli rankomis parodydama, jog neperkalbėsiu jos ir toliau įnyksta į savo darbą. Lengva jai nusisukti, kai negaliu išrėkti, ką apie ją manau. Aiškiu nepasitenkinimu spiriu į stalą nuversdama nuo jo tuščią vazą ir grįžtu į savo kambarį. Kaip mane visa tai siutina! Namai jau seniai blizga švara, svečiai atvyks tik po.. Pasigirsta skambutis į duris. Prišokusi prie lango išsižioju. Apačioje jau laukia tetos draugai bei jų sūnus. Vaikinas pasisuka tiesiai į mano lango pusę ir nusišypso. Atbula metuosi nuo lango ir dar ilgai nesuvokdama nieko stebiu stiklą. Kūnu nubėga šiurpuliukai.
- Kas čia per šokinėjimai? – nepatenkintas purkšteli Sanronas vėl kaip iš niekur atsiradęs kambaryje.
- Tas vaikinas.. Pažvelgė į mane lyg būtų matęs jį stebint, nors užuolaidos iš lauko pusės nepraleidžia jokio vaizdo..
Mane nuo nerimo išpylė prakaitas, o demonas vis dar spoksojo į mane kvailu žvilgsniu. Jis prisliuogė prie lango pasiversdamas katinu ir ilgai stebeilijosi į svečių pusę, kol mano teta atvėrė duris ir įleido juos vidun.
- Na..? – paklausiau.
Sanronas pasisuko į mane kaip niekad rimtomis akimis.
- Rodos nuo dabar, mane matai ne vien tu.
Pajutau, kaip nutirpo kojos ir ėmė suktis galva. Jaučiau, jog tuoj nualpsiu.
- Ei, ramiau, sėskis. – susirūpinęs tarstelėjo Sanronas. – Nereikia taip panikuoti.
- Nereikia? – susiraukiau ir atsisėdau. – Ar įmanoma, kad be manęs yra dar žmonių, kurie mato demonus? – pradėjau nervingai kramtyti apatinę lūpą supratusi, jog vyksta kažkas negero.
- O ką tu manei? Jog esi vienintelė ir nepakartojama? – katinas pratrūko juoktis ir tai pasirodė gan keista, bet staiga jis surimtėjo. – Eik į apačią, manau, mums gali reikti pagalbos. Užimk svečius. – ir lyg dūmas, demonas pranyko.
- Pagalbos? Užimti svečius? Negi tai taip rimta.. – Aya papurtė galvą ir išpuolė iš kambario.
Laiptais nusliuogė kaip įmanydama greičiau ir sustingo pamačiusi svečius. Vaikinas vėl pažvelgė į ją ir ėmė šypsotis.
- Aya! Susipažink su mano mielaisiais draugais ponais Kurtais. O čia jų sūnus Nojus. – teta šypsojosi, nesuprasdama, kokia grėsmė stovi šalia jos.
Greitai pastebėjau, jog visa šeimynėlė nėra žmonės. Vietoj moters ir vyro matant mano akimis, ore plūduriavo dideli padarai su šimtais kojų, akių ir užpildė patalpą vaiskiais žalios spalvos garais. Tik vaikinas atrodė normalus. Na, tik išvaizda.
Linktelėjau galva ir pajutau kaip dreba visas kūnas, teta keistai mane nužvelgė ir priėjusi uždėjo ranką ant peties.
- Aya negali kalbėti, ji neteko balso po kelių siaubingų įvykiu. Tačiau puikiai girdi ir sugeba atsakyti rankų gestais. – teta šiltai šypsojosi ir paglostė mano petį. – Aprodysi Deimenui namus, kol pakalbėsiu su jo tėvais?
Kaip patrakusi papurčiau galvą, bet visiem keistai į mane sužiurus (nekalbu apie vaikiną, jis vis dar šypsojosi), kaip įmanoma ramiau linktelėjau ir sunerimusi pažvelgiau į tetą. O jeigu tie padarai ją nuskriaus? O aš negalėsiu nieko padaryti... Dar kartą linktelėjau ir pamojau keistuoliui eiti iš paskos į galinio kiemo sodą. Jis nusekė paskui mane, įsitempusi klausiausi, kaip teta maloniai kalbasi su tom bjaurastim.
Kai pasiekėme kiemą, užvėriau verandos duris ir sustingau atsisukusi į jį. Pasitelkusi visas jėgas kiek tik turiu pasiunčiau velniškai didelę pykčio bangą į Nojaus mintis, bet viskas atsitrenkė kaip į sieną ir grįžo atgal su dar baisesniu atsaku. Iš skausmo kritau ant žemės ir išleidau begarsį klyksmą. Mano nuostabai vaikinas išsigandęs prišoko ir pakėlęs pasodino mane ant vienos sodo kėdės.
- Kodėl tu taip? Aš tau nieko nepadariau. Nepulk priešo, kurio nepažysti. – nuskambėjo jo balsas mano mintyse, ir, kad ir kaip keista bebūtų, skausmas lėtai dingo iš mano galvos, pajutau, kaip raumenys atsipalaiduoja. Kad ir kaip bijodama, pasiunčiau žinutę mintimis.
- Ko tu nori? Kas tu? Ką čia veiki su tais padarais? – atsikvėpiau lengviau, kai mintys švelniai nusklido iki jo ir vėl negavau smūgio atgal.
- Tie padarai mano demonai. Juk ir tu turi savo demoną? – šyptelėjo vaikinas ir mano mintys dar labiau nurimo. Jaučiausi keistai, nes girdint jo balsą savo galvoje, širdis ėmė švelniai spurdėti. – Nieko blogo nelinkiu, tiesiog tavo teta niekada nežinojo, kas jie yra.
- Tai negi tu neturi tėvų? – atsisėdau tiesiai ir nusipurčiau.
- Neturiu. – jis vis viena šiltai šypsojosi.
- O.. – dabar man keistai suspaudė širdį ir pajutau jam gailestį, kokį visada jausdavau sau. – Taigi, tau padeda gyventi demonai?
- Taip. Jau ilgą laiko tarpą. Vaikų namuose susipažinau su jais. Tad, jie įgavę ryškų pavidalą, pasiėmė mane. – jis padėjo man atsistoti ant žemės ir kartu patraukėme į sodo gilumą. – Tuomet jie visai netyčia atsivedę mane dar vaiką į užkandinę susitiko tavo tetą. Taip ir susipažinom. Tie demonai labai sužmogiškėjo priglaudę mane. Beveik nepamena savo prigimties. – Nojus atsiduso ir pažvelgė į didelius alyvų žiedus.
Tik dabar pastebėjau, kiek skausmo matyti jo akyse. Jis nebeatrodė toks grėsmingas koks buvo prieš tai. Ir buvo malonu bendrauti su juo mintimis. Demonų mintys padrikos, grubios, ir nuo to visad skaudėdavo galvą, o jo švelnios ir raminančios. Greitai pajutau, jog šypsausi žvelgdama į jį. Papurčiau galvą ir pasiunčiau Sanronui smarkų minčių signalą, jog viskas gerai.
- Tai nesiruošiate manęs pulti? – nusijuokė Nojus ir aš nejučia susigėdau.
- Atleisk, pamaniau, jog keli pavojų.. Pasirodė keista matyti kažką tokio kaip aš. – nužvelgiau jį ir atsikvėpiau.
- Tavo demonas turėtų tave mokinti gintis. Turint tokius gebėjimus mintimis pasiųsti tokią nieko vertą minčių bangą gali grėsti mirtimi. Juk kada nors tave tikrai užpuls. Ir ne visad tavo demonas bus šalia.
Dabar aš piktai susiraukiau. Jis taip lengvai mane nuvertino ir sumenkino, jog nebesugebėjau paslėpti nepasitenkinimo. Kas jis manosi esąs?! Nusisukau ir net nesiruošiau kreipti į jį dėmesio. Nojus sunkiai atsiduso ir čia pat atsisėdo ant pievos šalia didelės alyvos.
- Nenorėjau įžeisti, bet pati sau ant kaklo mauni kilpą. Būk atsargesnė, daugiau mokykis, nes tada sugebėsi.. – jis nutilo.
- Nes tada sugebėsiu? – atsisukau.
- Prieik arčiau ir atsisėsk priešais. – šyptelėjęs iškėlė ranką į mano pusę.
Priėjau arčiau, bet nesisėdau, o tik atsitūpiau. Jis palietė mano kaklą, jo ranka tvykstelėjo šviesą ir staiga nustėrau pati negalėdama patikėti tuo, kas įvyko.
Mano siųstos mintys su klausimu „Ką ruošiesi daryti? “, išsprūdo tiesiai iš mano lūpų.