Kvailas šitas gyvenimas . Visada galvoji , ką galėjai nuveikti , kur padarei klaidų , ką myli , kam tavęs visiškai nereikia , kur slepiasi bėdos , dol ko kalti žmonės , kam laikai save apgailėtinu , kokios karščio ar šalčio priežastys , iš kur atsiranda mirtis , kas sukelia ligas , dėl ko viskas sukasi , ir viskasm nėra pabaigos . Tačiau , koks bevertis būtų gyvenimas , jeigu mes nepajustume skausmo , nes jo nepajutę , negalėtume sustiprėti . Kas būtų , jeigu nebūtume įskaudinti dėl savo klaidų - juk vėliau jų nebekartotume . Kas būtų be ligų , jeigu nesugebėtum sava širdim ir tikėjimu jų įveikti . Kam reikalinga mirtis ? Juk be jos , mes nesuprasime niekad , ką turėjome , ir ko netekome , o ką gausime - tą mylėsime , nebesvarbu , kas benutiks . Juk pasaulis didelis , žmonių tiek daug . Patirti visko neįmanoma , bet patiriant skausmą - patiri pasaulį . Ir susivoki , kas vyksta . Taip viskas ir sukasi . Skausmas mūsų draugas , kančia - kasdienė arbata , liga - šiltas apklotas , o mirtis , geriausia draugė . Visa ko pasekoje - mes stipriausi kovotojai , nors tokie dalykai mus ir skandina .