Šventinis

Mintys -
žiedais, pumpurais
sudygusios -
sakinių tinklus
audžiančios,
o ant stalų
balandžio saulė
ir trys rožės
iš Rašykų,
ir likęs likeris,
konjakas
ir kava - ataušusi.

Ir iš grūdo -
medis - išauga
ir aš, su medžiu
išaugau. Balandžio
pirmoji - meluoju -
verkia ir juokiasi
tavo akys rudos
ir labai įdomu -
krūtys kruta,
lūpos virpa
ir buvo,
labai gera
sutikus -
geriausią,
pasaulyje žmogų...

Lyg pasamdyti,
šunys loja
ir slepiasi - mintys,
kažkur, po lapais.
Anksti guluosi,
vėlai keliuosi -
ir dabar pasakęs
musytei - labas
užmiegu
ir man, pateka
didžiausia,
balčiausia saulė
lyg briedžiui
ant ragų.

Tarp laimingų
gyvent sunku -
anksti aušta,
vėlai temsta.
Pavasaris -
atsilapoja -
langai, durys
ir saulė
šakomis, širdimis
lyg laipteliais
laipioja
ir skruzdėlės
numiršta
Mirties naguose
atsidūrusios
ir slepiasi Mirtis -
po lapais.

Mane akina
Rašykų šviesa
ir tamsa
lyg vyšnių sunka
ant stalo
ištiškus
ir lenda, pro šakas -
ištuštėjusios - žmonių
ir paukščių kaliausės,
o kažkas - už sienų -
skaito, vaikščioja
ir slapta -
svetimų kalbų
klausosi,
o saulės spinduliai -
nudažę stalus
ir sienas -
lyg iš aukso -
akinantys, ryškūs.

Karštą kavą
nugeriu
ir šiluma pereina
rankas, nugarą
ir pavasario šviesa
užplūsta ir žadina -
kambarį vėsų
ir plaikstosi
kvapai dūmų,
kažkokių pelėsių -
ir pavasaris sutepa
ir mūsų nedoras
mintis
lyg sviestu.