Pradžia

Rugsėjo rytas.
Ritasi saulė -
tenai, žemai.
Tėvas - galvą pametęs -
ieško Laiko - virvelių -
kvepiančių pelėsiais.
Kaip baravykai -
dygsta namai
ir po kojom - lapai,
voratinkliai veliasi
ir prisiminimai
lyg durpės trupa,
vos prisilietus...

Ir saulė
lyg tulpė
ištikšta
visus žiedais,
pumpurais aptaškius.
Regiu dievų, angelų,
medinius veidus
ir lyg peilis - nušvinta
šaligatvio briauna -
ant dangaus -
plono stiklo -
ir matau
dar vis, matau -
tolstančias
tėvo rankas.

Rugsėjo dangus
liepsnoja, dega,
kol išaušta
ir nušvinta rožės
kaip žvaigždės -
dangaus fone,
atmintyse
sudygusios.
Regiu -
mamos drobes,
per tuos metus
išaustas
ir jose,
noksta saulės
it ridikai.

Pražysta rožės
iš to, mažo grūdo,
iš to, saulės lašo.
- Aš, meluoti nemoku,
o žvaigždės -
ramina, trikdo,
svaigina žmogų
ir lyg ledai tirpsta -
mūsų norai,
o pavasaris -
kažkur toli -
ant duonos -
medų tepkim
ir akys veriasi
ir ausys kruta.

O žiema
į mūsų kraštus
atslinkus,
kaip senmergė
ir į mano lovą -
bučiuojasi, verkia
ir sako - labas,
ir lyg šuva suloja
ir slepiasi, kieme
po lapais.

Po kojom - lapai,
voratinkliai veliasi
ir per naktis -
nesudedu bluostų
ir paskutinės
vaivorykštės,
kaip mamos juostos...

O sugrįžęs šaltis -
pranašauja Vėlines.
Tėvas, nekantrauja,
lyg po vestuvių -
kiemo vidury -
prisirijęs medaus,
prisivalgęs -
dešrų, kumpių,
prisivijęs virvelių
ir lyg ausinę žuvį -
po šakomis,
savo mylimąją
suranda.

O kiek prikarstė -
ant šakų
vaikai
lyg vorai -
virvelių,
kad ir aš galiu -
nusisukti sprandą.