gudrios lapės
sėlina tykiai -
tarsi į tylą susisuka
ant suolo
į mezginio ritinį,
jaukiai snusteli,
tylos kraštelį praardo,
išbėga akys -
mezginys
spalvingu debesiu
pakyla,
paskui liūtim
visas tavo spalvas
išlyja
virš namų migla
tetvyrai...
taip jos uodžia
buvimą
ir nebūtį
aprasojusiomis
šnervėmis
traukia
tavo esybę
taip tave -
lašelį spalvos
į išlietą akvarelę
įlašina.