Išpažintis (50)

Girdžiu,
aimanas, skundus -
tartum bartų
tartum verktų -
išniręs, kaip žuvis
į gyvenimo paviršių.
Gyvensiu,
nepamiršiu -
nors būdavo
nemiega, gundo...

Krinta
lašai už kaklo -
kaštonai krinta, spraga.
Veduosi, savo  meilę
alkaną ir aklą -
miegančio
miestelio gatvėmis,
o ji, vis bėga, skuba
ir vis ragina -
pati geriausia -
šio miesto ragana.

Šilta ranka liečiu
tą šaltą marmurą
ir lyg elektra
nupurto šaltis,
vos Mirtį
prisilietus -
lyg ne vanduo
nuo medžių,
o kraujas lietusi
ir lyg, ant kažko
užpykęs -
griaustinis,
riaumoja, murma.

Kaštonas. Antkapis.
Ranka, kakta sušlapus.
Pasineriu
į rudens alsavimą lėtą,
o prieš saulę -
mūsų klevas,
mūsų  ąžuolas
ir mūsų takas -
panašus į ledą
ir po kojom - čeža lapai.

Save panardinu
į Laiko srovę
kaip liūdesį
nereikalingą...
Džiaugiasi viesulas -
medį išrovęs,
mūsų medis buvo
didelis, galingas.

Rasomis
žvaigždėmis
nužers kapo angą -
tas paniuręs, parimęs -
gipsinis Angelas.
Angelas pakyla
tarsi paukštis skrenda
per kapus,
per aikštes
ir už savo -
nedorą gyvenimą -
susimoka baudą.

Verkia, rauda motina
palaidojusi dukterį,
ar sūnų - čia kapai
ir verkia
jauna, liekna
ir sulinkusi tarsi vinis -
senutė,
o jos žvakės -
tikriausiai, jos vertos
seniai sudegė.

Dairaus
išniręs
į vandens paviršių
ir stūkso,
tarsi kareiviai
paminklų akmenys
tartum turėtų
akis, ausis -
užvertė galvas
į viršų
ir tolsta - suglumę
ir nurimę
tolimi praeiviai...

Gyveni,
išeini,
o naktis -
kažkur vilioja, gundo
ir sunku,
tą skausmą ištverti.
Plasnoja Angelas,
plasnoja paukštis
tarsi mano skundas -
ateis diena
ir aš, norėsiu
į dar juodesnę tamsą
pasinerti.