Išpažintis (49)

Bėdos
kaip varnos krankia -
visą pasaulį - smerkiančios.
Sunkias akis užmerkiu
ir mintimis grįžtu -
į tėvų laidotuves.

Kasu duobę -
pavaduoju duobkasius -
žemė šilta, drėgna -
neapykantą žadina.
Kruvini marškiniai, pirštai.
Molis, smėlis
degina akis
rankas, žandus,
kojos pinasi
ir lyg akmenimis -
gyvenimo
perversmais -
eiti neduoda.

Ir niaukias naktys,
dienos gražios,
ir lekia mėnesiai,
savaitės keistos.
Lūžta - šakos kelios,
kauburiai, antkapiai
kaip gandralizdžiai
ir aptaškytas lapais
lyg krauju kelias.

Sunkias ašaros
pro apynius -
palaidojau draugą -
sutrikau, apmiriau.
Liejasi kraujas,
ne rašalas -
ir miršta krauju,
o ne vandeniu
gyvenimas rašomas.

Lyja tyliai ir švelniai,
šiluma - kaulų nelaužo.
Lyg pomidoras ištiško,
mano gerasis Velnias
ir mes, lyg bulvės -
sukritusios,
paskrudusios -
palei gęstantį laužą.

Šalia malūno -
kauburys išaugo
ir paplūsta
lietaus ašaromis -
pasaulis margas.
Netekau
geriausiojo draugo
ir nuo ašarų
ir nuo baltos duonos -
pasaulis merkiasi...

Krankia bėdos
kaip varnos, krankia.
Lyja, sninga
ir nėra,
kas tą laužą įpūstų
kas sutramdytų
gyvenimą rūstų.
Naktis. Mėnesiena
ir aš klebenu duris,
kaip tas vėjas -
berankis...

Sunkias akis
užmerkiu
jaučiu - pirmą sniegą.
Pečius užgula -
sunkus miegas
ir lyg po tėvų laidotuvių -
visas - nekasdieniškas
mano pasaulis merdi.