Išpažintis (48)

Greta 
ruduo,
norės apvogti -
žąsis, vištas
ir sodus.
Norės apvogti -
daržus ir pievas,
žinau ir mus
apvogti nori
ir mes nubundam -
išvydę klevus ir beržus
paauksuotus
ir kur dingo vasara -
norėsim sužinoti.

Su Laiku grumiamės
norim saulę, meilę
pavaduoti
nerūpestingą,
nelaimingą -
meilės, šilumos stinga -
kokia slidi,
saldi gyvybė
ir tempiam Laiką
kaip gumą.

Saulė -
nusivylusi,
prie dangaus
prisvilusi -
išskleidžia
testamentą
ir mėnesiena -
spindulius -
kreiva, šleiva ranka
sugaudo.
Gesta elektra -
statybininkai
sviedžia
plaktukus ir mentes
ir namus
lyg saules
lyg antkapius -
tvirtai
apkabinę laiko.

O krūmai, medžiai
mintis, žodžius
lyg žieves laupo
ir snaudžia
ir gaudžia
ir skina
paskutinį lapą
lyg pavainikį -
geltoną, akytą
ir ima mazgotis
rankas ir kojas,
laukai ir daubos
ir ima,
rasose praustis -
kylančios
žvaigždės.

O ruduo -
akvareliniais dažais
nulieja - liepų alėją.
Rytas lyg žirgas
iš sapnų pašoka.
Pilna darbų, minčių
ir mano pastogė
ir neregėtos mintys,
lyg moterys
į galvą lenda.

O ruduo
nori apvogti -
žąsis, vištas ir sodus
ir baladojęs į duris
ties senais vartais.
Bijau žodį ištarti -
žiema, su rudeniu
susitarus -
sukčiauja,
savivaliauja,
ir man atrodo -
vienas kelias...

Ruduo
nespėja -
miškus, sodus
apnuogint,
o ir mūsų keliai -
su rudeniu kertas,
o ir tas,
kasdieninis rašymas -
dvejeto vertas,
tai, paskutinė
išpažintis,
paskutinis puslapis
ir mes išgeriam -
šaltos, baltos
žiemos nuodus.