Grįžimas į sniegą (4.ištrauka)

Prabudęs nutirpusiom kojom, nugulėtu petimi jis apsidairo po Magijos miegamąjį, nusistebi, kad šitaip susirietęs išmiegojo visą naktį. Mergaitė vis dar ramiai šnopuoja prispaudusi žandą prie savo meškino. Kilstelėjęs galvą bando prisiminti, kaip visa tai įvyko.

    Vėlai vakare, sunkiai nešdamas savo pavargusį kūną ir vilkdamas peršlapusias kojas, jis įšlumpino į vidų. Mintys liko už durų, ne, minčių nebuvo. Jis nepamena, kaip nusileido lėktuvas, kaip įsėdo į autobusą, kaip su dukryte parėjo iki namų. Ar laikė ją už rankos, ar mergaitė buvo priversta kaip šuniukas skubėti jam įkandin? Magė visą laiką buvo šalia, kaip neišvengiamybė, verčianti jį elgtis taip, kaip reikalauja tėvo pareiga. Sustojęs koridoriuje nutraukė nuo peties įsirėžusią rankeną ir paleido kelioninį krepšį ant grindų. Kaip įprasta, atsagstė ir nuvilko mergaitės paltuką, padėjo nusiauti, tvarkingai pastatė batukus į lentyną. O pats nenusiavęs ir nenusivilkęs nužingsniavo į svetainę ir susmuko į fotelį.
    Minčių vis nebuvo, kažkas cypavo galvoje. Išgirdęs mergaitės balsą staigiai grįžtelėjo ir pats savęs išsigando – pajuto norą, kad jos nebūtų, kad liktų tik visiška tuštuma. Baimindamasis, kad padarys kažką nepataisoma, paskubom ėmė ruošti dukrą į lovą. Atliko viską tiksliai ir nepriekaištingai, bet spengianti tyla vertė jausti, kad elgiasi netikusiai.
    Paguldęs Magę prispaudė jai prie žando pliušinį meškiuką, apkamšė antklodę ir pats prisėdo ant lovos kraštelio.
    – Miegok jau.
    Nusisukęs susmeigė žvilgsnį į sieną. Nujautė, kad geriausia būtų kuo greičiau išeiti, bet vis nedrįso.
    – Kada mama sugrįš?
    Magės klausimas nuskambėjo paprastai, kaip visada – matyt vaikams pakanka parvažiuoti į namus ir vėl atgyja tikėjimas, kad viskas bus kaip anksčiau. Kodėl suaugusieji negali būti tokie naivūs ir laimingi? Ne, argi bėgimas nuo realybės ir tikėjimas nesamu gali būti laimė? Nebesusivaldęs jis garsiai sukūkčiojo, bet tuojau pat delnu užspaudė sau burną. Vėl atsisuko į dukrą ir paglostė galvytę. Kilo pagunda pasakyti, kad mama tikrai, būtinai, be abejonių sugrįš, tereikia palaukti, tačiau įkvėpęs vis dėlto prisivertė ištarti:
    – Jau sakiau tau... – daugiau nebeįstengė.
    Mergaitei šių žodžių pakako. Jam irgi. Nuovargis nugalėjo visa kita. Tiesiog susirietė kojūgalyje ir pajuto, kaip kūną lyg rami, bet nenugalima banga užlieja miegas.

    Pakilęs nuo lovos išeina į svetainę. Dairosi. Tik dabar pagalvoja, kad šie namai tebėra tokie kaip buvo tada, kai jis įsikūrė čia vienas, nes tai, kas pasikeitė Linai begyvenant, tebuvo jos pačios buvimas. Kaip ir tada, kai ji pragyvenusi kelis mėnesius vieną rytą išėjo, nepasiimdama su savimi ničnieko ir vis dėlto palikdama begalinę tuštumą, taip ir dabar, kai visiems laikams iškeliavo, išsinešdama tik save, ji skausmingai įrodė, kad niekas kitas šios tuštumos užpildyti nebegalės. Lina persmelkė viską savo buvimu, nors beveik nieko čia nepakeitė – kaip vanduo, kuris užpildo plyšius tarp akmenėlių, nepajudindamas nė vieno iš vietos.
    Pravėręs kelioninį krepšį jis nužvelgia tai, kas sukrauta viduje. Keista, kad visų šių daiktų prireikė tokioje kelionėje. Pakelia ir žvilgteli į kaklaraištį, vėl sugrūda jį į krepšį, šalia juodo kostiumo, paliečia standų švarko audinį. Kokie mes vis dėlto juokingi, pasiduodami tradicijoms, kurios mus suvaržo, o ne išvaduoja. Laimė, kad bent pavyko įgyvendinti visą šį kelionės sumanymą. Tai tapo apsėdimu, pasiglemžusiu tiek sustojusį jo laiką, tiek skausmą, tiek visas mintis. Tai praskaidrino kančią.
    Lina nemėgo skaityti pasakų. Vakare gulėdama su vaikais ji pati kurdavo istorijas: apie mergytę, kuri švyliais nuklotoje pievoje gainiojosi bites, apie mišką, kuriame nė vienas negalėjo skinti žibučių, apie sraiges gyvenančias vandeny. Tik laikui bėgant jis suprato, kad ta mergaitė buvo Lina pati. Kartais ji veždavosi juos į savo šalį, vedžiodavo po vaikystės vietas – jai tai patikdavo, bet kažkur liko neužčiuopiama siena, kurios peržengti jam nepavyko, nors ši tebuvo visiškai plona. Viešpatie, koks jis kartais būdavo jai negailestingas, neleisdamas nutylėti nė vienos minties ar užslėpti bent mažytėlaičio pajautimo, tačiau į tą praeities pasaulį įsibraudavo tik tiek, kiek Lina jį pati pakviesdavo. Tai buvo jos asmeninė valda.
    Dabar pagalvojo, kad turbūt geriau viską būtų galėjęs padaryti, jei žinotų daugiau. Gal ne tą vietą parinko, gal Lina norėjo visai kitos. Atsakymų niekas nebežinojo.
    Kaip vis dėlto keista, kad šitaip paprastai galima atsikratyti artimo: sutvarkei kelis popierius, sumokėjai sutartą sumą, nuvažiavęs vėl keliose vietose pasirašei ir paleidai, kaip rožę laikytą tarp virpančių pirštų per paskutinę ceremoniją. Ir viskas baigta. O kas gi belieka?
    Gyvendamas su Lina jis buvo patikėjęs, kad visiems laikams galima pasilikti su išėjusiaisiais – jos ilgesys buvo toks stiprus, kad net jis pats pajusdavo juos esant šalia, tai buvo neatsiejama, tai buvo dalis jos, kurią teko priimti, kaip duoklę, kaip dovaną ir kaip nesibaigiančią kančią. Bet dabar viskas pasibaigė – ji išėjo, išsinešdama ne tik save, bet ir juos. Linos nebėra, rodosi, jis net nepajėgia jos prisiminti, tarytum būtų išvykęs į kelionę ir ten toli jos atsikratęs. Viešpatie, ar tai pateisinama? Gal jis per daug pacientų iš rankų paleido, o Lina tebuvo viena iš jų, tiesiog nebeišsilaikiusi jo karuselėje?
    Pirštų galiukai brūkšteli per nediduką jos darbo stalą. Krūva popierių, skardinė dėžutė, prikišta teptukų. Paliečia minkštus galiukus. Lina sakydavo, kad teptukų plauko pirštais liesti negalima. Juokinga – kartais kildavo keista pagunda slapta tai padaryti, lyg erotiškas geismas prisiliesti prie to, kas uždrausta, o dabar tas voverės kailio švelnumas ima pykinti, atrodo, kad pirštais liestų vis dar švelnų, bet jau atšalusį kūną po nesėkmingos operacijos.
    Tikrai, galbūt reikėtų išoperuoti, išpjaustinėti tai, kas nebereikalinga, paliekant tik tai, ką būtina neštis į tolesnį gyvenimą. Jis praveria spintą ir nužvelgia Linos lentynas. Nusprendžia pradėti nuo vonios. Nuskubėjęs praskečia maišą ir sužeria jos daiktus, sugrūda vis dar tebekabantį rankšluostį; tada vėl grįžta prie spintos miegamajame, tačiau nepalietęs drabužių sustingsta. Lina neišmetė nė vieno išėjusiųjų daikto. Taip, kartais ji svaidydavo ir draskydavo Tomo daiktus, bet po to vėl viską sutvarkydavo ir kruopščiai sudėliodavo į vietas. Tai tęsėsi ilgai, tai nesibaigė visą gyvenimą; nedažnai, bet kartais jai to prireikdavo, tai buvo būdas išsikrauti, kai kūnas persisunkdavo skausmu. O jis, štai, prabėgus vos savaitei nutarė visko atsikratyti. „Viešpatie, o ką turėčiau daryti, nejaugi kursiu muziejų? “ – sušnibžda. Ne, reikia palaukti, reikia duoti sau laiko. Lina niekada sau neatleido už tai, kad paskubėjo nuvalyti vaikų rankyčių antspaudus nuo langų. Taip, protingiausia vis dėlto neskubėti.
    Grįžęs į vonią vėl sudėlioja viską į vietas, pakabina rankšluostį ir suspaudžia tuščią maišą saujoje.
    Išgirsta, kaip koridoriumi basa atitipena Magija.
    – Ar jau išmiegojai? – išspaudžia pro lūpas, paliesdamas jos ranką.
    Mergaitė trina akytes ir niurzga kažką nesuprantamo. Jis priglaudžia didelę plaštaką prie baltaplaukės galvytės. Vėl pagauna savo bauginančias mintis: kaip baisu, kai norisi atsikratyti savo vaiko.
    – Eisim į darželį, Magija?
    – Tėti, ar mama sugrįš?
    Pasilenkęs jis sutinka tas akis. Kai Lina šitaip žiūrėdavo, jis būdavo negailestingas, nė karto nepažadėjo, kad viskas bus gerai, nei tada, kai jai reikėjo tikėjimo, nei tada, kai laukė šilumos. Kaskart savo žvilgsniu jis išplėšdavo bet kokią naivią viltį. O Lina kūrė pasakas vaikams. Ką dabar reikėtų pasakyti šiai pasaką praradusiai jos dukrai?
    – Aš nežinau, Magija, tikrai nežinau.
    Ar tai melas? Ar pridera taip kalbėti su vaiku? Labiausiai norėtųsi, kad nieko nebereikėtų sakyti.