Virdulys

Virdulys kaito, kaitino, keiksnojo mane už tai, kodėl aš jį kaitinu ir užkaito iš pykčio - paleido salvę strėlių į mano pusę ir aš nerangiai šokau už sofos slėpdamasis nuo jų. Strėlės pralėkė virš mano galvos tuo metu kai į durys kažkas paskambino. Atsistojau ir grasinančiai pažvelgiau į tą spjaudantį plastmasės gabalą, kuris cypė ir leido baisius garus iš nosies - pagrūmojau jam kumščiu ir tas kiek apsiramino.
Nuėjau prie durų ir pažiūrėjau pro skylę duryse. Vaizdas buvo ne toks kokį visada matau šiaip aplinkui: laiptinė baisiai išgaubta, o per vidurį ore kabo milžiniška galva su per dideliais akiniais ant nosies. Pasitryniau akis atplėšęs jas nuo skylės ir po sekundės pažiūrėjau dar kartą: galva taip išsipūtė, kad laiptinės nebesimatė. „Kas per velnias? „ - pagalvojau. Nusprendžiau neatidaryti durų. Po sekundės vėl skambutis ir keli nestiprūs smūgiai į medines duris. Mane išpylė šaltas prakaitas. Nesugalvojau ko griebtis, o dar tas virdulys, su savo „Atkreipk į mane dėmesį, o atkreipk... arba paleisiu strėlių virtinę į tave! „, užsiputojo ir sunėrė rankeną kažkaip groteskiškai. Vos tvardžiausi neatjungęs jį nuo maitinimo lizdo, bet prisiminiau skanią kavą ir arbatą...
- Bumbt, bumbt, bumbt - į durys garsiau nei pirmais kartais.
„Blogiau nebus jei atidarysiu ir pasiūsiu jį velniop“ - pagalvojau eidamas link durų. Jas pravėręs pamačiau visai normalų vyrą, o ir laiptinė sugrįžo į savo vietą.
- Laba tamsta, sakykite, ar nemalonėsite paaukoti kelių minučių, kad galėčiau jums pasiūlyti mūsų firmos... - buvo bepradedąs tiradą tas vyriškas, kai užtrenkiau jam prieš nosį duris.
Nedrįsau pažiūrėti pro akutę ką jis toliau darys, bet ir nereikėjo, nes išgirdau silpną kaimynų buto skambutį, o po kelių sekundžių kažkas stipriai užtrenkė duris...
Nuo durų nuėjau į virtuvę, kuri buvo sujungta su miegamuoju - vieninteliu kambariu bute (neskaitant vonios ir tualeto). Žiūrėjau į tą garų purškiklį ir galvojau kada jis užsičiaups ir pagaliau įpils į puodelį virinto vandens. Teko neskubėti su tuo, nes mano „mielas“ draugas nė neketino iš naujo virinti vandens - „va jis koks užsispyręs, tuoj aš jam“ - pasakiau sau mintyse ir atjungiau jį nuo rozetės. Tas staiga paėmė ir užsiliepsnojo!
- Jėzus Marija! - sušukau iš nuostabus ir išgąsčio.
Iš kriauklės pripyliau puodelį vandens, kurį drebančiomis rankomis vos sugraibiau nuo stalo ir šliukštelėjau ant to ugnies kamuolio. Dūmų prisikaupė tiek, kad pradėjo deginti akis, o ugnis tik vos vos susilpnėjo. „Reikia kažko rimtesnio“ - dar spėjau pagalvoti, o žiū jau ir medinis stalas užsiliepsnojo! „Šakės... ką daryti!? „. Vos ištraukiau iš kišenės mobilų telefoną ir jau pradėjau bandyti prisiminti koks ten avarinės tarnybos numeris, kai staiga suvokiau, kad kol jie atvažiuos, čia jau viskas skendės liepsnose... Greitai suradau lovos užtiesalą ir pradėjau iš visų jėgų trankyti liepsnos liežuvius, bet žiū ir tas pledas jau dega... Darėsi vis karščiau ir karščiau, o dūmai degino ne tik akis, bet ir gerklę. „Langai! „. Nulėkiau prie vieno - atidariau, tada prie kito - atidariau.
- Gelbėkite! Žmonės, kas nors, gelbėkite mano daiktus, jie sudegs! - spiegiau pro vieną iš langų, bet žiū, kad mano langai išeina į parko pusę, kur nė velnio nėra žmonių...
Galutinai susitaikęs su mintimi, kad čia viskas sudegs, išėjau į laiptinę ir prisėdau ant laiptų. Atrodžiau kaip Rūpintojėlis. „Kaimynai! „. Žaibo greitumu pakilau ir pradėjau belstis į kaimynų duris. Dūmai jau pritvindė laiptinę. Vienos durys staigiai atsilapojo kai be gėdos jausmo baladojau kumščiais į jų plieno šarvus ir ūsorius vyras man išrėkė į ausis:
- Kokio velnio čia dirbi, juk sakiau, kad nereikia man tų tavo pre... - pastebėjęs, kad čia visai kitas žmogus, jis sutriko dėl savo tokio elgesio ir dar dėl to, kad pastebėjo, jog iš priešais esančių pravirų durų ėjo juodi dūmų kamuoliai...
- Kas per... Kas atsi... Jėzus Marija! - pasisuko į savo buto pusę ir užrėkė - Sara, greičiau nešk gesintuvą!
Po sekundės pasirodė stambi moteriškė, kuri valėsi į prijuostę riebaluotas rankas.
- Kas atsitiko, ko šauki? - paklausė ji ir pauostė orą - iš kur ta... O Dieve mano!
- Atnešk gesintuvą!
- Bbet, bet... - sumikčiojo ji.
- Kas yra!? - Isteriškai užblioviau aš, kai pamačiau, kad ji tik skėstelėjo rankom ir pradėjo kalbėti „Sveika Marija“.
- Tai, kad gesintuvas mūsų tuščias, mes jį laikome tik šiaip sau... - pasakė ji kiek paraudusi, tikriausiai nuo dūmų, kurie veržėsi jau ir į jų butą.
- Ai, tiksliai... Hm... Ką daryti? - susimastęs pasakė vyras.
- Kas per šūdas!? - nebeištvėriau aš ir kamuoliavau kas kelis laiptelius iki apačios kol išėjau į lauką.
Lapai krito ir kaip smuiko stygos užgaudavo mano sudirgusius nervus. Atsiguliau ant šiltos pievutės ir gyliai traukiau švarų orą į plaučius. Mačiau kaip iš laiptinės bėgo žmonės ir priėję prie manęs klausdavo kas atsitiko, o aš tik braukiau šaltas ašaras nuo skruostų ir atsakydavau:
- Susipykau su virduliu...