Lengvai kaip pienių
plaukiantys pūkai be vėjo
vos susilietus
pirštų pagalvėlėms
prasilenkti,
įdrėksti tylą
nežymiai
nuskaudėjus
it nulijus paukščiais
kuomet lokomotyvai
vienas priešais kitą
kaktomuša tarytum
paukštis — stiklas, —
jauna dispečerė
nespėjusi pakeisti
ir atskirti
kelio nuo ženklų,
ženklų nuo... vėjo
galvoje, — ir mes
priverstinai įstrigę
nežinomam aukšte,
be lifto
jaučiu, kad
neturėjai
už ko įsikibti,
sakiau, reikėtų
drausti gludinti
tieses ir tiesą
nepraskirti, —
bevardis tu ir
aš taip pat be vardo, —
atsukti nugarą
kaskart lengviau
ir nebepasiilgti.