Septynios meditacijos

1. Dabar užsimerkiu ir lėtai įkvėpiu.
Dabar iškvėpiu. Įkvėpiu šalta, iškvėpiu šilta.
Su kiekvienu įkvėpimu mano protas žaidžia.
Žaidžia slėpynes. Mano protas – graikinio riešuto dydžio.
Dabar įkvėpiu, kad iškvėpčiau. Dabar iškvėpiu, kad įkvėpčiau.
Dabar įkvėpiu.
Kvėpuoju. 
2. Dabar esu moteris.
Yra apskaičiuota, kad Afrikoje moterys
per savo gyvenimą nešiodamos vandenį
šešis kartus suvaikščioja iki mėnulio.
Pirmyn ir atgal. O Europoje moterys
važinėja metro, autobusais, tramvajais ar troleibusais.
Tuomet vyrai, žinoma, stebi jas ir įsivaizduoja įvairiausius dalykus.
Įsivaizduoja jas nuogas, plaukiojančias vandeny.
Arba šokančias pilnaties šviesoje. Arba jų sodrų juoką.
Tik ne moteris, kopiančias į mėnulį su sunkiais vandens ąsočiais.
3. Dabar esu balandis. Noriu lesti. Ieškau trupiniuotų palangių.
Skraidžioju apie daugiabučio langus; staiga,
pabaidytas varnos, trenkiuosi į vieną iš jų.
Dabar slystu stiklu žemyn palikdamas purviną  kraujo pėdsaką.
Dunksteliu ant žemės, į gėlyną. Atbėga katinas, savo nasruose
nusineša mane į krūmus. Dabar esu katinas,
turiu devynis gyvenimus ir ėdu balandieną.
4. Dabar dažau savo plaukus su chna. Tu man padedi.
Pasilenkiu virš vonios. Kraujas subėga į smegenis.
Sakai - mano plaukai pilni žolės kvapo. Sakai - mano plaukai tamsūs kaip žemė. O aš sakau - mano plaukai visi kada nors išslenka
ir skraidžioja ore, pakimba ant pečių, plaukioja sriuboje.
Žemė yra pilna mano ir tavo plaukų.
5. Dabar lyja. O mes neturim ką veikti. Neturim ir ką pasakyti.
Neturim ir namų. Ir atsakomybės. Ir gėdos.
Net ir vienas kito neturim. Gal tik butelį vyno,
kurį esam išmokę vienu pirštu atidaryti.
Sakai – o gerti reikia, nes kitaip žemė nesisuks – sustos viskas.
O kai vynas baigsis, gersim iš balos. Ir avinėliais pavirsim.
6. Dabar esam avinėliai. Geriam iš balos.
O naktimis nebegalim užmigti. Šitaip saldu.
Skaičiuojam iki šimto. Vienas avinėlis negali užmigti.
Du avinėliai negali užmigti.
Tik šimtas avinėlių gali užmigti.
Ir tik šimtas avinėlių gali susapnuoti, kad jie – žmonės.
Nuogi, laukiniai žmonės. Karstosi po medžius,
gulinėja mėlynoje pievoje, maudosi upelyje.
Konvulsiškai juokiasi. Dažniausiai iš nieko.
Ir kai jau atrodo, kad nebejuokinga, kad visi juokai išjuokti.
Tada šimtas nuogų žmonių nebegali pabusti.
(Nes tik vienas nuogas žmogus gali pabusti iš sapno.)
7. Dabar esi vienuolis.
Įmeti cukraus kubelį į juodą arbatą ir matai, kaip jis paleidžia savo syvus.
Kaip kietas tampa skystu, kaip arbata pamažu saldėja.
Tada šaukšteliu paskimbčioji į stiklinės kraštą
ir tyla pasidaro kitokia.