Išpažintis (46)

Lašnos
tamsa į medį
ir visa gamta
norės miegoti -
apsunkus
nuo lietaus,
o Laikas - širdis
lyg replėmis suspaus
ir aš norėsiu - pabėgt
iš vienišumo mėnesių.

Norėsiu pabėgti
ir sugrįžti
į tavo tikrą veidą,
norėsiu
atmerkt akis -
norėsiu grįžti
į tavo vienkiemį
ir į vidurnaktį,
į rausvą lapą,
į baltą dieną
į bėgantį
asfaltą.

Norėsiu sugrįžt
pabėgęs
nuo kamšaties,
nuo netikrų
paveikslų,
o į upokšnio dugną
kaip snaigės
nukrenta
sekundės.
Palei šviežią duobę
dar orkestras gaudžia,
dar kūrena klevas
graudžią ugnį.

Ir per dienas, naktis -
tamsa lašnos
į medį.
Migla apgaubs -
namus, medžius
ir veidus.
Numirs ir saulė -
nusileidus
ir mes laižysim -
prisiminimų medų.
Praauš, paliks
ir paukščiai medį.

Laikas - širdis
lyg replėmis suspaus
ir prabudusi diena -
iš liūdesio
ir džiaugsmo
išsunks medžius
ir mus
ir mūsų kraują,
o kas lieka
iš mirusio, negimusio -
lieka Dievas,
lyg arklys, be balno,
kuris ir su mūsų
mažyčiais norais -
lenktyniauja.