Išpažintis (45)

Sunku
iš patalo išlįsti.
- Laikas keltis,
kaip miegoti drįstat?
Tamsa gaubia
ežerus ir mišką,
šviesa kaip pienas
trykšta.

Tirpsta pusnys
netekusios žado,
o man, pasakų,
šilumos trūksta.
Saulė įžiebia ir mane,
kaip degtuką rūkstantį
ir bučiuoja -
akis, lūpas, žandus.

Sušveitęs
mėsos visą dubenį -
verpiu minčių,
vilčių kuodelį,
o saulė -
per slėnį, duburį
ir ant stogo papila -
vandens puodelį.

Keliuosi, meldžiuosi
už brolį - kunigą,
jo širdis, tiek metų
į betono sienas - daužės.
Geso, liepsnojo laužas.
Susidūrėme
kelių, takų arterijom,
kruvinais keliais
ir keliais
ir ligi šiol -
badomės
tarsi alkūnėmis.

Ir žiūri saulė
pro durų plyšį,
o už langų - pūga
ir sniegas dulkia
ir aš, kaip nagas,
tas užlūžęs,
tas užplyšęs -
merkiu pirštus
į spiritą, į sniegą,
į akmens dulkes.

- Palaukite,
kur skubate,
kur drožiate -
už kluono tėvas -
skerdžia paršą,
o kaimynai -
karalaitę perša
ir žada kelią -
nuklotą rožėm.

Reiks pinigus
paslėpt ant aukšto,
reikės pagirdyt
žirgus, avinus,
reikės sugrįžus auštant
iš širdies
geluonį ištraukti.

O savuose namuose -
gyventi gera, lengva -
verpiu mintis
tarsi linų kuodelį.
Užsidarė durys
ir aptemo langas
ir į smegenis
įstrigo kaulas
ir jo neišimsi...
Prabėgo
trisdešimt metų,
o man rodos -
visas šimtas...

Ir man, kaip meškinui
sunku iš patalų išlįsti,
o miškuose
jau bunda -
paukščiai, žvėrys
ir saulę lyg senmergę
į glėbį nusitvėręs,
nešuosi
į savo lizdą.

- Kaip miegot, drįstat, -
į duris spyriau -
subėgo vyrai
ir išvydo mane
į pasakų rūmus -
įsibrovusį driskių.