Išpažintis (44)

Kelias slidus
vienas ledas -
keikiasi dukterys, sūnūs.
Skleidžiasi kvapai
kaip rožės
ir pakvimpa
visas kaimas -
lašiniais sūdytais,
svogūnais, česnakais
ir kvepia mėšlu, obuoliais,
silpnėjančiais
žiemos spinduliais -
mūsų dienos
ir naktys.

Nepastebėjom -
žiema praėjo
kažkas nematomas
artinas kelio viduriu.
Debesys, kaip lašiniai
į upes, ežerus
kaip į verdančius,
garuojančius virdulius
ir žiema nubėga
šarmotais bėgiais.

Kad ateis pavasaris -
nemanėm -
žiemojom
be legendų, mitų.
Pribyrėjo sniego
kaip miltų.
Lašinius, česnakus,
svogūnus,
žuvis valgėm
ir kaip visi, kaimiečiai
visą žiemą -
pažadais mitom.

Veriasi burnos alkanos.
Namai, aviliai dūzgia, ūžia.
Pasigirsta
laikrodžio dūžiai -
pavarom laikrodžius
į priekį - palengva aušta
ir pasiveja snaigės
kaip kulkos
pavasario rytą.

Kelias slidus
vienas ledas.
Apšerkšnijo
ir stovi ant vėjo -
stogai ir sienos
ir aš, stoviu,
vidury kiemo -
sparnus ištiesęs
geras, nepiktas
ir vienas,
o snaigės
lyg peteliškės
į delnus leidžiasi.

Kaimas kvepia -
mėšlu, obuoliais,
lašiniais sūdytais
ir saulė - išsirenginėja
vidury vieškelio
ir mes, nieko nepametę,
kažko ieškome
ir brandina - žiedus, pumpurus -
išraudę lyg moterys -
krūmai, medžiai.