Išpažintis (43)

Patikėjus
meile, melu -
muša alus į galvas.
- Išeisiu, nebegrįšiu
džiaugsiuosi
žydinčia žeme.
- Tegu praeina
visos ligos
pro mane,
visos ligos
lyg elgetos -
su maišais,
su kryžiais.

Reikės -
melo, meilės
laiškus,
dienoraščius - sviesti
į ugnį, reikės vienam
iš gyvenimo dingt -
gera mintis
dingtelėjo
ir žvelgiu į Mirtį -
be galo
išraiškingom
akiduobių skylėm.

O tėvas
kelia vaikus,
kelia geležinius
vartus
ir vyrų žvilgsniais
lyg dildėm -
kaimynų akis
nudildo,
o už langų -
eglės, pušys,
o už apkrautų
vaišėmis stalų - murkso
kaip katės - giminės.
Vyrai, moterys
mąsto dantimis
ir akimis
ir vaikai
tarpusavyje
ima bartis.

Atsidūręs
svetimoje lovoje
svaigstu
lyg nuo žiedų,
nuo tavo lūpų
pračiauptų
svaigu - nuo melo,
meilės, nuodų
ir kaip šuva -
visus aploju.

Ir prie manęs
priartėja,
kaip lapė - Nebūtis
ir dingsta Viltis
paslėpus
vienintelę Tiesą,
paslėpus ir paslaptis
akinančias, margas,
nežemiškas
ir įsidegus
akių kibirkštims -
Neviltis
kaip mėnuo
pateka
viršum krūmų.

Patikėjęs
meile, melu
sugrįžtu. Rišuosi
kaklaraištį,
darausi kantrus,
o kas kelią
parodys?
O už langų
apšarmojusių langų -
dulks lietus
ir šals, ir snigs.
Už langų -
perregima tamsa -
devyniasdešimtųjų gruodis
ir šviečia žvaigždės
lyg lempos ryškios.

Tolstam
lyg elgetos -
su maišais,
su kryžiais
ir kruvinos pėdos
per baltą sniegą
ir niekas, mūsų nemato,
o ir mes, nieko
nematom,
ir jaunus veidus
rodom,
rodom
tuščias rankas
kai paryčiais miršta -
žvaigždės ryškios.