Vaizdelis

Kiek daug prisiminimų.

palydėsiu tave iki sodno vartelių,
pats paliksiu šiapus,
tamsaus miško šešėly šaltam.

paikas vėjas pakyla ir nuseka
tavo pėdom, bet motutės dovanotos
vilnonės skaros šilimos išsigandęs,
žolelių viršūne į šoną nubėga.

Mėnuliui per šviesūs plaukai,
Mėlynės akių bodisi žvaigždės...

Kiek daug keistų prisiminimų

Šaltą rūškaną rytą
Girios sūnų atidavei tu
Dėl lapinių šiltų kailinių.

Mėlynos mėlynos akys
Geltoni plaukai...
Draikos numestos rudeniui skaros
Širdies šaltumo pavydi velniai.