Ida

          Ida sėdėjo šalia, susidėjusi rankas ant kelių, ir pavargusi. Atrodė, kad užsnūdo.  Jai, tik jai vienai išdrįsau patikėti širdį ir paprašyti, kad pasižiūrėtų, kas  joje yra. O dėl to, kad ten kažkas  yra, beveik neabejojau, nes diena iš dienos ją maudė vis labiau. Atrodė, joje įkrito žarija, kuri su kiekvienu atodūsiu lyg pučiama dumplių, įsirusena  vis skaidriau ir karščiau, įsidega nenuvokdama, kad širdis ne plieno gabalas. Skauda.
    Maža paslaptis apsaugo mane nuo prasitarimo ir todėl neafišuosiu, kodėl pasirinkau septyniolikos metų Idą, kad pagelbėtų išmesti iš širdies tokį nereikalingą krovinį. Laimingas, kad nepasipuikavo.
    - Lauk, aš ateisiu, - pažadėjo ji. Ir pagrasė: - O širdies  bet kam nenešiok ir nerodyk. Man galima, aš jau senė.
    - Idut, tau tik septyn...
    - Žinau, žinau, - nutraukė pasirinktoji. – Eik ir lauk manęs ateinančios. Pažado neatsiimsiu. Ateisiu.
    Ida pasibeldė dar neatėjus sutartam laikui, bet žinojau - tai ji. Lengva kaip angelas perplaukė per nedidelį kambarėlį, suspėdama sušiaušti tuos negausius plaukus, kurie dar vis išliko ant galvos.
    - Kaip džiaugiuosi, - pasakiau jai, tačiau savo balso neatpažinau - negi jis mano? Neaprūkytas taboka, neapterštas spiaudalais, neišdegintas degtine. Tai balsas jauno, dar plūgo nepažinusio kumeliuko. Kambaryje ant stalo degė nedidelė abažūrinė lempa ir jos blankioje šviesoje, panašioje į prieblandą, neramus stebėjau, kur plauks, ko ieškos, kaip septyniolikmetė įsigyvens į aplinką.
    - Kaip džiaugiuosi, - dar pakartojau tuo pačiu kumeliuko balsu. O ji, Ida, tyliai šypsojosi, truputį pravėrusi kiek putlias lūpas. Negi ir ji, kaip ir aš džiaugiasi?
    - Būsiu kaip namuose. Gerai?  Noriu tau padėti, bet žinok- iš tavęs tai pareikalaus daug jėgų. Labai daug.
    - Tik tu, Ida, gali. Niekas kitas man nepadės. O jėgų? Manau, man jų užteks.
    - Tuo įsitikinsime. Žinoma, neiškart, bet per pusmetį -  tikrai.
    - Tu angelas, Ida.
    Ida mažytė, raudonais, kiek papūstais veidukais. Ant galvos gelsvuose ir lygiai sušukuotuose plaukuose įsegtas kaspinas, primenantis didelę baltą peteliškę. Akys mėlynos, didelės, noras kregždėmis švytruok jų erdvėje. Ir ramios. Balta palaidinukė, standžiai apglėbusi krūtinę ir kavinės spalvos klosčių sijonas, nusileidęs iki kelių, gražiai išryškina mongoliškai grakščias Idos figūros linijas. Jos kūrėjos savo darbą atliko nepriekaištingai stropiai. Nemanau, kad net  priekabiausia akis drįstų priekaištauti. Tikriausia, jei tik galėtų, pasakytų: statykite Idos kūrėją šalia Rafaelio ir skelbkime, kad abu jie genijai.
    Nors ruošiausi susitikimui su Ida, nors atrodė, kad viską buvau apgalvojęs, gi dabar, kai viešnia jau čia, jau atėjus, pasimetu. Garai, kad ji buvo Ida. Nutraukusi nuo kaklo lengvą, permatomą skarelę, nerūpestingai užmetė ant briedžio ragų, įžūliai kišančių iš senos. Lengvus, pigaus zamšo batukus paliko koridoriuje ir lengva it katutė, stryktelėjusi ant senos sofos pasirengė kojas po savimi. Ji buvo čia pirmą kartą. Jos nesivaržymas mano akyse iškėlė mergaitę i dar didesnę aukštumą.
    - Aš turiu obuolių, - pasigyriau.
    -Tai labai puiku, - pasakė ji. –Tu šaunuolis. Ak, kaip čia jauku. Gera. Kiek kartais nedaug reikia, kad pasijaustumei laiminga. Trupinėlis tylumos, trupinėlis dėmesio, vienas kitas obuoliukas. Tačiau ko tu toks? Nežinau nei kaip pavadinus. Atnešk obuolių ir prisėsk čia, greta. Ir antklodę atnešk. Sako, vyrams nejauku, kai moterys  blizgina kojomis. Užklosim jas antklodėmis, nelaimingasis.
    - Ida, - priekaištingai pasakiau.
    - Paskubėk. Obuolių noriu.
    Sugrįžęs iš virtuvės su pilna kraitele gražiai išnokusių, raudonų obuolių, atsargiai padėjau juos ant nedidelio staliuko, pritraukto prie  sofos, kurios kamputyje šiltai gūžėsi Ida. Atnešiau ir antklodę, bet ją paduodamas jaučiau baimę - kas ją, Idą, žino? Gal tik pajuokavo, paprašiusi antklodės kojoms apdengti. Kad moteris nenorėtų pasigirti tuo, ką ji tikrai gražaus turi, man nesinorėjo tikėti. Tačiau Idos prašymas- man įsakymas ir juos beatodairiškai vykdau.
    Apsidengusi antklode kojas Ida pasiieškojo obuolį. Ilgai jį kilnojo rankose ir šypsojosi. Nesupratau, kodėl jis jai įdomus. Tyli kambarėlio prieblanda, rausvi  obuoliai, bet gražiausia iš jų – Ida. Mano sieloje buvo it šventė - didelė, atrodė, kad niekuomet nepatirta ar jau seniai praėjusi.
    - Valgyk. Juos pats skyniau, - pasakiau.
    - Kokie gražūs. Oi, ne. Aš jų nevalgysiu. Geriau pasidžiaugsiu, kad jie tokie yra, - džiaugėsi Ida . O netrukus ištiesė delniuką ir papliuškino sofos audeklą, kviesdama atsisėsi greta. Nuo sunkau svorio sofa sugirgždėjo ir jos garsas užgulė ausis. Lyg būtų šalia pokštelėjusi patranka. Ak, velnias, argi tiek pagyvenęs, negalėjau įsigyti naujos? Ir sofa, ir knygų spinta, ir stalas, ir kilimai, viskas kas čia yra, tai pirmieji kambarėlio apstatai, jau suspėję nublukti kaip mano jaunystė. Dabar buvo vėlu ką nors pakeisti, tačiau savikritikos prieskonis aštriai užgavo širdį. Jau žinojau, kad netrukus visi šie baldai bus išmesti lauk, bus atgabenti nauji. Ida, pamatysi, pati įsitikinsi, taip bus, bet dabar svarbu, kad tu būtum.
    - O gal suvalgyk. Pusmaišį jų atsigabenau, tavęs laukdamas, - pasakiau mergaitei. Obuoliai juk tam ir obuoliai, kad  juos valgytumei. Sakei, kad mėgsti.
    Ida padėjo obuolį atgal ir atidžiai žiūrėdama į akis, paklausė:
    - Kaip toliau gyvensim, obuoly? Obuoliai viena, o žmogus - kita. Kaip manai, ar nereikėjo mums anksčiau numirti? Ar ne per ilgai ištęsėme savo gyvenimus?
    - Aš galbūt, tik ne tu.
    Šie žodžiai jau kažkur gyveno manyje. Kaip skaudulys, kai ta širdyje įkritusi žarija. Pasakiau juos greitai, lengvai, dar nesupratęs, kodėl Idai prireikė kalbėti apie pernelyg užsitęsusi  gyvenimą- mano ir jos. Kodėl jos?
    - Tu, Ida, apie save nekalbėk. Tau tik septyniolika...
    -Ak, viešpatie. Jis vėl apie tą patį. Nepataisomas esi, žmogau. Man norisi verkti.
    - Ida, - atidūsėjau jos ne lyg  švenčiausios Marijos vardu. Ir tikrai didelės skaidrios ašaros išrideno iš jos akių ir nučiuožė per veidus. Viena po kitos, tai pačiais takeliais. Neiškentęs priglaudžiau jos galvą prie krūtinės ir nevikriai rinkau sūrius lašelius, juos šluostydamas sugrubusiais pirštais. Ir kuždėjau: Neverk, Ida. Nereikia. Ką dabar bepadarysi, kad visa tai teisybė. Kad po to, kai tau buvo septyniolika, nė karto tavęs nesutikau. Tau tik  septyniolika- šiandien, ir ryt, ir po daugelio metų. Ida, tau tik septyniolika. Aš nenoriu, kad tu  būtumei, Ida, bent su viena pudros dulkele ant veido. Nenoriu. Supranti? Aš dar stiprus, tad prašyk, reikalauk...
    -Ida atsirėmė rankomis į krūtinę ir vėl atsisėdo, kaip anksčiau. Buvo rami, kaip kambario prieblanda, atskirta storomis sienomis nuo miesto gatvių triukšmo, nuo jų gyvenimo. Nurimo ir mano lūpų dosnus kuždesys. Ką pasakys ji, mano Ida? Jaučiu, kad dabar ar kiek vėliau, bet būtinai šiandien turi išsispręsti kažkas svarbaus. Ištiesiau jai ranką, kad galėčiau paimti jos. Ji nesipriešino. Lengva, šilta Idos ranka, atsigulė plačioje saujoje ir per ją jaučiau, kaip plaka širdis kitoje balta palaidinuke aptemptoje  krūtinėje.
    - Tu tikrai nuoširdžiai tiki, kad tau reikalinga?
    Linktelėjau galva, o mintyse sušnibždėjau brangų vardą - Ida. Tuo, kad ji reikalinga, ne tik  nuoširdžiai tikėjau, tą gerai žinojau. Šis vakaras, kai Ida vėl greta, kėlė iš merdėjimo ir atrodė, kad nėra nė vieno darbo, kurio neišturėčiau ant seniai sunkesnius daiktus laikiusios nugaros.
Ida kiek patylėjo, spustelėjo ranką ir paprašė:
    - Tu, Pranuci, pasižiūrėk, kur eina anie ji du. Pažink juos ir papasakok man. Gerai? To labai prašau. Jeigu prašymo neužtenka, paimk iš manęs daugiau. Nesikuklink.
    Taip pasakiusi lengvai nusliuogė nuo sofos ir atsistojo prie lango. Už jo buvo tamsu. Tik daugiabučių namų kai kurie langai ir gatvių žibintai barstė šviesą. O Ida stovėjo ir atkakliai žvelgė į šitaip apšviestą naktį, kur dar girdėjosi vėlyvų troleibusų geležinis.
    - Tamsu ir nieko nematyti, - pasakiau dar neatsipeikėjusiu ir nieko neišmanančio žmogaus balsu. Aš irgi dabar stovėjau prie lango, irgi stengiausi iš tamsos  išplėšti tuos du žmones, bet tai buvo beprasmiška ir neįmanoma.
    - Tamsu ir nieko nematyti, Ida, - pasakiau dar kartą, jau palietęs mergaitės petį.
    - Ką bepadarysi, kad tamsu, bet tačiau reikia  sužinoti, kas jie ir kur eina, - pasakė ir nelauktai apsivijusi  šiltomis rankomis apie kaklą, prisiglaudė lūpomis prie ausies.
    - Šitaip reikia. Tai net būtina, mano kvaily. Atsiprašau, - mano kvailiuk. O kiek tai mano valioje, būk tikras – padėsiu. Ir atsimink, ką žmonės kalba- Gera pradžia- pusė darbo. Taigi, eikime valgyti obuolio.
    Obuolį iš kraitelės Ida pasiėmė tą patį. Prinešė prie burnos, bet pagalvojusi, atkišo man:
    - Tu pirmas atkask. Mano burna neapžioja. Kask, kask, - išdykusiai ragino mergaitė, o kai tai padariau, ji džiaugsmingai suplojo delnai: - Tai šaunu. Tai vyriška. Obuolys prakastas ir jį reikės suvalgyti.
    Nežinojau, nė ką galvoti, nė ką sakyti. Springau atkąstu obuolio kąsniu, niekaip jo negalėdamas sukramtyti.  Ida tuo metu užsimovė batukus, apsirišo kaklą  skepetaite. Visa tai darė vaikiškai, išdykusiai, greitai, kol dar mano gerklėje springo  atkastas obuolys. Nelaikiau jos už rankos, kuomet atidarinėjo duris. Bet meldžiau išsprogusiomis, suašarojusiomis akimis, be žodžių meldžiau paaiškinti, kaip man atrodė suvaidintos komedijos prasmę.
- Ida, aš laukiu tavęs. Kasdien. Ir nepavargdamas.
- Taip, taip. Bet dabar... pirma -  nelydėk. Antra - nieko neklausinėt, o trečia – vos neužmiršau.  Še tau šis mažytis daiktelis. Viso gero. Lik!
    Ida pati atidarė duris ir išnyko. Tylai, kaip gulbė nuplaukusi vandeniu.  Buvo tamsu, bet tamsa  jos neprarijo, kaip kitų, o aš sugrįžęs nuo durų, atsistojau viduryje kambario ir varčiau rankose  man paliktą, pasak jos“ mažytį daiktelį“ Tai buvo paprastas, kuklus, kelių centų vertės  šratinukas. Ir ūmai dingtelėjusi galvon  šviesi  mintis  viską paaiškino. Nežinau, kaip greitai atsidariau langą, kaip ilgai, persisvėręs per jo palangę, šaukiau:
- Sužinosiu. Būtinai sužinosiu, kur eina tie du žmonės. Ar girdi, Ida? Juk jie  iš mano svajonių. Kaip ir tu, Ida,  - šaukiau ir ausyse grojo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.