Prakeiksmas

Netikėtai mieste baigėsi kapams skirta žemė.
Raudonskruostis statistikos departamento direktorius fiksavo siaubingai padidėjusį mirčių skaičių. Dažniausiai tai buvo smurtinės mirtys. Labiausiai retėjo kino kultūros specialistų gretos.
Keletas prodiuserių, kartu su prijaučiančiais kinui sponsoriais, nuvažiavom į miesto kapines, pažiūrėti kiek gi vietos kapuose liko kino menui ir tuo pačiu atiduoti pagarbą tik ką išeinantiems kino režisieriams.
Kapuose buvo tuščia.
Vos keletas žmonių buriavosi ties naujai atsiradusiomis kapo duobėmis.
Kalbėjo sponsorius, kuris finansuodavo beveik visus žuvusiųjų režisierių filmus. Jis kreipėsi į mane prašydamas:
- ... Ir tarė vienas kitam du kino režisieriai: kad tu dirbtum apsauginiu Vichy baseine, o tu saugok savo suknista veidą nuo kengūros kanopų. Jie buvo tokie pikti ir nekenčiantys pasaulio, kuriame jų nėra, kad jie išsitraukė peilius ir dvidešimt keturiose vietose perpjovė vienas kitam gerkles. Būtų dar stipriau vienas kitą badę, bet pritrūko jėgų, noro ir gyvenimo. Ar kerštas, neapykanta ar kovą už būvį pakirto du žmones? Man reikia pastatyti jiems paminklus ir kažką užrašyti. O ką? Aš nežinau. Pabandykim išsiaiškinti, kodėl vienas režisierius kalbėjo apie Vichy parką, o kitas apie kengūros kanopas. Tikiuosi trijų dienų užteks?
Sutikau. Galvojau, kad per tris dienas galima sužinoti.

Tas, kuris pasakė apie kengūras buvo apsirengęs juodai, stiprios kiaulės odos batais.
O tas, kuris palinkėjo būti apsauginiu – pasipuošęs karpyta barzdele, skvarbom, visada šoliuojančiom akutėm.
Pirma diena.
Mirusiųjų nepaklausi, todėl plaukiau atsiminimų jūromis.
Vieną užsikabinimą radau 90 –tųjų kovo mėnesį.
Kino žlugimo pradžia. Propagandos mašina ima buksuoti.
Kad suprasti palinkėjimus reikia mintimis sugrįžti į kino studijos baigiamąjį susirinkimą, kuris vyko 90 – taisiais, kovo 14 dieną.
Puiki salė, kurioje savo veiklą pradėjo Koršunovo kaimynė. Susirinkimas audringai ritosi į pabaigą. Žmonės bandė suprasti, pajusti ar šiaip nuspėti ateitį. Ateities nebuvo, todėl ir nuspėti nebuvo ką.
- Patrauk.. tas kanopas, išsiskėtė čia kaip koks, - pasigirdo minioje. Kažkas aukštas užstojo rėkiančio veidą. Nesimatė ir to, kuris sėdėjo užsidėjęs kanopas ant priešingos eilės kėdžių. Salė buvo nauja. Kvepėjo remontu, o ne posėdžių. Gal ir kino pabaiga, bet niokoti naują daiktą.. Tada dar buvo gyvas noras apginti, pasirūpinti viešu daiktu. Žmogus nebuvo tiek svarbus kiek visuomeninis daiktas.
- Ko tu rėki? Aš tau kengūra kokia ar ką?
Kas pasakė: „kengūra“? Mintimis galima prieiti, stumtelėti tą aukštą žmogų, kuris laikė užstojęs tą, kuris rėkė ir tą, kuris ištarė „kengūra“. Ar mes galim praskleisti, kas dabar nepraskleidžiama? Ar  galim?
Štai koks skelbimas buvo laikraštyje ir jis, pasirodo, sudomino ne tik mane.
„ Esu komunistas. 19 metų dirbau respublikos komunistų partijos centro komitete. Už pinigus galiu praskleisti praeitį. Už gerus pinigus galiu pakeisti praeitį. Licenzijos nr. 02165555“.
Tai nebuvo tipiškas komuniaga. Jis buvo begalo panašus į daktarą Markulį. Toks gerai girdėtas istorinis personažas, išdavęs partizanus. Kadangi komuniaga neprisistatė, tai pavadinau jį Markuliu. Tikriausiai, jis tapo panašus į Markulį nuo tada, kai ėmė reikalauti pinigų už spiritizmą. O tai niekaip nesiderina su mistika. Pinigai ir mistika – ne pora.
Jis ilgai mane tyrinėjo skvarbiu žvilgsniu, kuris, kaip komunistai juokaudavo: „matė revoliucijos vadą“. Gudrios akys, bet doros savo prigimtimi.
Pirmasis seansas vyko „Impulse“, čia už turgaus. Liepė ateiti naktį. Turėti rankšluostį ir nardymo akinius. Kai trečią nakties stovėjau prie „Impulso“ nepasijutau vienas. Tokių kaip aš, norinčiu patekti į paskutinį kino studijos susirinkimą atsirado net trys: buvusi kino studijos buhalterė  Onutė, personalo vedėja Daiva, bei direktoriaus pavaduotojas technikas Palivaika.
Nedrįsom sveikintis. Pasijutom visi nejaukei.
Tamsoje stūksančio pastato duris pravėrė Gedukas. Sovietų laikais buvo Gediminas, o dabar tik Gedukas. Pasikeitė vertybės.
Gedukas liepė netriukšmauti. Kodėl jis taip liepė? Buvo naktis ir visi bijojo: niekas nenorėjo mirti, o Gedukas: „tik tyliai man“.
Markulis laukė mūsų vonios kambaryje.
Liepė greitai nusirengti, nes jo „žiniomis“ paskutinis susirinkimas jau prasideda. Mūsų susitikimas su praeitimi turėjo tuojau prasidėti. Moterys kreivai pažiūrėjo į mus su Palivaika. Markulis paklausė:
- Nardymo akinius turit?
Mes turėjom akinius. Užsidėjom ir tikrai nieko nematėm tik praeitį ir susirinkimo dalyvius. Nesąmonė. Viską matėm, nuogos mergos lipa į vonias, vyrai.. net... tiek to.
Markulis liepė lipti į vonias.
Sulipom. Tylu.
- Klausyk, - ėmė staugti Markulis, mosuodamas rankomis. Ir pamėgink paneigti dabar, kad partinėse mokyklose hipnozės nedėstė. Pajutau kaip silpsta sąmonė ir renkasi į susirinkimą žmonės. Tie patys iš 90- tųjų.
Buhalterė jauna kaip rublis. Štai ką daro tie metai.. iš žmogaus.
Palivaika su popieriais rankoje ėjo koridoriumi.
O kur ta personalo vadovė? Kur Daiva? Salėje jos nesimatė. Štai ir Daiva eina link direktoriaus.
Matau artėju prie to aukšto žmogaus, kuris tada man užstojo kalbančius. Reikia stumtelėti. Bet ar galiu jį pastumti, nes nebuvau sumokėjęs už istorijos pakeitimus? Pabandysiu.
- Patrauk tas kanopas, - girdžiu. Pasiruošiu stumti, kad atsivertų kalbančio veidas. Stumiu įsirėžęs, prakaitą pajuntu ne tik per nugarą, bet ir burnoje. Nė iš vietos. Bandau rėkti, bet viskas kaip sapne. „Visada susimokėk, jeigu prašo“ – pagalvojau ir nevilties apimtas ėmiau rėkti.
- Ko tu rėki? Ko tu rėki? – išgirdau Geduko balsą. Seansas baigėsi. Matau visi sėdi voniose. Daiva iš personalo popierius varto. Palivaika filmavimo kamerą traukia iš vandens. Jiems pavyko pasiimti iš istorijos tai, ko jiems reikėjo.
O man nepavyko. Nesusimokėjau. Nekreipdamas dėmesio į besirengiančius žmones ir girtą Geduką puolu daužyti kamuniagos Markulio. Jis teškia man į veidą ir aš virstu į vonią. Bandau sakyti ką galvoju, bet išeina tik burbulai.
Stoviu prieš Markulį nuogas ir sumuštas.
Markulis nusispjauna.
- Nepavyko?
- Man reikia pakeisti istoriją.
- Pakeisti.. pakeisti. Visi čia mes pakeistume istoriją.
- Susimokėsiu.
- Pabandysim. Ateik į viešą pirtį Rasose.
Diena buvo prarasta, bet turėjau dar dvi.