*******

Įžanga

Gabriela netikėjo, kad jos gyvenimas pasisuks šia linkme. Mirus mamai mergaitei buvo sunku atsigauti. Ji vis susapnuodavo tą naktį. Naktį, kuri buvo lemtinga. Gabriela sapnuose regi dūžtantį automobilį, verkiantį brolį, ir mamą, stengiančia pasukti mašina link griovio.  Ir visada sapno galas nutrūksta. Ji neprisimena kas įvyko vėliau, pasak daktaro prarado sąmonę, trenkiantis krovininiam automobiliui į mašiną. Merginai buvo lūžusi koja ir ranka, truputį sutrenkta galva. Galvos skausmas nepraėjo mėnesį, vėliau skausmai pradėjo sėsti ir Gabriela pradėjo lankyti mokyklą toliau. Tačiau kiekvieną dieną mergina eidavo pas psichologę Dianą. Jos teta, Karolina, užrašė mergaitę į užsėmimus . Nuo pat avarijos Gabriela gyvena su teta, kadangi tėtis juos paliko labai seniai. Mergaitė nėra jo mačiusi, tik iš nuotraukos, kurią mama davė, kad žinotų, jog turi tėtį ir nesusidarytų klaidingo paveikslo. Mažasis Gabrielos broliukas, Timis, yra iš antros motinos santuokos, tačiau ir toji buvo nesėkminga ir Timio tėtis su mama išsiskyrė, dėl dažnų ginčų. Berniuko globa atiteko Marijai-mamai. Nepaisant visko Gabriela myli savo mažąjį broliuką, ne ką mažiau.
Du mėnesius, Gabriela ir Timis gyveno pas tetą. Karolina yra buhalterė, jai yra apie trisdešimt metų. Moteris yra tamsiaplaukė, rudų akių ir šviesios odos. Dažnai dėvinti sijonus, tiesiog įkūnytas moteriškumo pavyzdys. Visuomet maloni, kultūringa ir draugiška. Niekuomet nepasako žmogui tą ką galvoja apie jį, kadangi nenori įžeisti ir supykdyti pašnekovą. Gabrielai teta atrodo, kaip pelytė po šluota, kadangi pati mergina niekada netyli ir rėžia tai ką galvoja.
Gabriela Hovard- abiturientė,  septyniolikmetė. Buvusi palaikymo komandos šokėja ir debatų laureatė. Tamsiai rudų plaukų, kuriuos dažnai mėgsta garbanoti,  ir mėlynų, kaip vandenynas, akių. Gabriela yra liauno sudėjimo, pakankamai aukšta. Mergina mėgsta dėvėtis įvairius drabužius, labiausiai jai priimtina aukštakulniai, tuo jos ir panašios su teta Karolina.  Hovard  groja pianinu ir gitara, taip pat ir rašo dainas, kurių niekam neleidžia klausyti. Jos didžiausia paslaptis, niekam neatskleista.
Mažasis broliukas Timis yra įgimtas svajotojas. Berniukui yra apie dešimt metų, tačiau pagal savo metus yra pakankamai subrendęs. Timis lanko penktą klasę, jis nėra labai draugiškas, tad turi vieną draugą, kurį taip pat reikia palikti.
Karolinai praeitą savaitę buvo pasiūlyta naujas darbas Kromvelyje. Kurį laiką teta delsė, tačiau ji pagalvojo, jog ne visada pasitaiko tokia galimybė, su daug didesne alga negu uždirba senajame darbe. Penktadienį, grįžus vaikams iš mokyklos, teta pranešė:
-Aš gavau naują darbą.
Ji stovėjo atsirėmusi į stalo briauną ir laukė atsakymo. Tačiau Timis buvo užsiėmęs krabų lazdelių dėliojimo, o Gabriela įnirtingai rašė telefoninė žinutę. Minutę palaukusi, Karolina dar kartą pakartojo:
-Aš gavau darbą. - tik šį kartą jos balsas nuskambėjo daug  garsiau.
Timis ir Gabriela pakėlė galvas. Berniukas išsišiepė iki ausų, o Gabriela pasižiūrėjo į tetą šaltu, niekaip neperprantamu žvilgsniu. Šiandien mergina dėvėjo juodus plėšytus džinsus ir aukso spalvos marškinėlius. Avėjo sporbatinio stiliaus aukštakulniais. Ji įmetė mobilųjį į rudą, vidutinio dydžio, sagstomą tašę ir atsistojo. Gabrielos laikysena visuomet buvo grakšti, teta darė prielaida, kad taip yra dėl to, jog mergina buvo palaikymo komandos šokėja. Mergina nuėjo iki šaldytuvo ir išsiėmė sulčių paką, pildamasi į stiklinę ji paklausė:
-Na, tai koks tavo naujasis darbas, Karolina?
Teta atsisėdo šalia Timio, paglostė berniukui galvą ir įpylė dar pieno į stiklinę, kuri jau buvo tuščia. Kad pienas buvo skanus matėsi ant Timio veido. Berniukas  turėjo pieno ūsus.
-Mane paaukštino, - ir Karolina pradėjo pasakoti, kuo ji užsiims, kiek laiko per dieną dirbs ir kokio bus alga. Tik ant galo pasiliko, jog darbas yra visai kitame mieste ir jiems teks išsikraustyti, kadangi ji yra apsisprendusi galutinai.
Teta laukė vaikų nuomonės ir pasipiktinimų, ypač Gabrielos. Tačiau mergina padėjo sulčių paką atgal į šaldytuvą ir atsisuko į tetą. Jos veide nesimatė nei pasipiktinimo, nei džiaugsmo. Tokia neperprantama ir bejausmė Gabriela tapo po avarijos. Karolina manė, jog psichologė merginai padės pajusti gyvenimo džiaugsmą, tačiau klydo. Gabriela vis labiau tapo uždara ir nekalbi.
-Gerai. -atsakė mergina. - Kada išsikraustome?
Gabriela žinojo, jog nebus laiminga nei čia, nei kur kitur. Mokykloje bendraujant su  draugais ji jausdavo gailesčio gaidelę. Jie visad pritardavo ir stengdavosi būti kuo rūpestingesni su mergina, tačiau Gabriela tai erzindavo. Ji pavargo nuo perdėto žmonių rūpesčio, tad norėjo kuo greičiau iš čia dingti, kur niekas jos nepažįsta ir nežino kas jos gyvenime įvyko.