Tyla po mūšio

Neiškrisi niekuomet iš žaidimo, vienas kitą amžinai atkartos
Kai sustatomos kortų kaladės, - domino eilute,
Žymėtomis kortomis kaskart pralošiant pažymėtąjį lauką,
Kuomet priešakyje lankininkai, o riteriai paskui, -

Ar gyvuliai, toliau varovai juos vejantys ir bandantys stabdyti,
O ant kalvos numatantys toliau, galbūt nebėgantys į niekur
Kai kelią užtveria patvinus upė, liūtys neišlytos, ar tylėjimas į tylą.
Apkasuose laukiantys lemtingo mūšio ir nebemokantys kitaip.

Akimirka kuomet pakyla laukas su apkasais kaip topolio pūkai
Karščiausią dieną tvyroję ore, - kuomet iš jų naujai susitveria pasaulis
Kalnai-debesys-ir-sniego pusnys. Išsapnuoji viską it bandytum
Išnešioti kūdikį, neturintį tėvų, vardu, – ketvirtas apkasas už penkto lauko,

Stengiesi atrakinti labirintą, kuris nėra rakinamas, o raktas vis
Labiau rūdyja, rankos dreba neišvengiamą atsitraukimą. Pranyksti kitoje
Pusėje dienos, tarytum prakerti visatos šerdį, ar prasklendi virš miesto.
Bandai nebūti žinant, kad savyje per daug savęs turėta ir žinota,

Jog galbūt lygiagrečiai keli pasauliai susitvėrę, kuomet šešėlinis tik
Apgaulingai atkartoja tikrą. Nežinomom kovom renkiesi ginklus, -
(Temidės raištis plaukuose) nebeatskirdamas tikrosios pusės, žaidimais
Ir tikėjimais krenti nors kyli, - bandai palikti tą, su kuriuo niekad nebuvai

Laimingas, - paraleliai išsilankstai it iš garstyčios grūdo gofruotais drugio
Sparnais, kuriuose ryškėja spalvotai smulkūs fragmentai miestų lietui lyjant,
Upių slenksčių, gilėjančio dangaus į naktį, žiedų be kvapo laukais/tikėjimais,
Nubyra jie vos tik suplojus rankom, - tampi skaidriu nebūties švytėjimu.