erelis danguje

Padangių tu erelis mano,
Žemietė aš, bet noriu būti tavo
Nors kruopelytė mylimo dangaus,
Nes be tavęs galiu tik laukt lietaus.

Ir žodžiai tie beverčiai, mano jausmui aprašyti,
Tu netikėk jais- jausk, ką aš norėjau pasakyti,
Kiekvieną kartą, kai paliesdavau tave,
Liepsnojo ugnys tada mano akyse.

Bet tu erelis, ten padangėj,
Palieki vis mane rymot palangėj...
Ir laukti, laukti, kol suprasiu, kad mylėti buvo nevalia,
Erelį, karaliaujantį ten danguje.