Tai nebuvo namas

Pastatytas ant tvirtų pamatų, paliktas likimo valiai, tiesiai ant mūsų užgriuvęs.

Tai nebuvo namas.

Jei tai būtų namas, jame juk būtų gyvenama.
---

  Tą vakarą jie ryžosi žengti žingsnį, kuriam paslapčia ruošėsi jau keletą mėnesių. Kamilė ir Paulius, ką tik nusimetę galingą abejonių drabužį, pasiėmė būtiniausius daiktus ir paprasčiausiai išėjo. Pauliaus mama rado tik nedidelį laišką: ar tai buvo atsisveikinimas? Motiniška intuicija seniai kuždėjo kažką negero, o sapnai, tie beveidžiai sapnai, kas naktį niekindavo jos trapų saugumo jausmą.

    Jos ranka tvirtai laikėsi antrosios, šalia kvėpuojančio jaunuolio rankos. /Ar jie žinojo kur eina? / Paulius buvo gabus, mokykloje gaudavo aukštus įvertinimus, be to, geografijos mokytoja, tikėdama jo genialumu, pamokos pabaigoje leisdavo nupiešti pasaulio žemėlapį — to pasaulio, kurį šis jaunas mokinys gebėtų savo fantazijos galiomis nuspalvinti. Jo vedami jie tiesiog negalėjo pasiklysti. Suvokė, kad tolimiausia vieta, kur rizikuotų atsidurti — fantazija. Šito, skaitydami vieną knygą po kitos, jie išmoko nebijoti. Viskas, kas sukurta, Jonui ir Kamilei kartais atrodė tiek pat gražu ir tikra, kiek tikra yra upė, ties žiotimis tampanti jūra. 

  Oras nebuvo pats geriausias keliauti, stipriai pustė, snaigės atsimušdavo į pavargusius akių vokus ir neleisdavo atsimerkti. Rodėsi, kad jie turi eiti nedvejodami ir neregėdami, kas yra ten, priekyje, ar kas laukia jų, o gal niekas nelaukia.

  Kamilė, liekna, grakšti ir naivi mergaitė, galutinai įtikėjo Pauliaus sumanymu. Be to, iki šiol ji neturėjo nieko panašaus į tai, ką jos draugai vadindavo šeima. Pauliui buvo taip gera jausti, kad savo proto jėgomis jis geba padaryti merginą laiminga. /Ar jie žinojo kur eina? / O be to, net jeigu išnyktų ši jaunatviška drąsa, grįžti atgal būtų buvę kur kas sunkiau, nei judėti į ten, kur privalo rastis vieta, skirta išsipildyti judviejų troškimui.

  Pauliaus mama tuč tuojau pranešė policijai, kuri, kaip kodekse numatyta, mielaširdingai kartojo: turi praeiti dar keletą valandų, kad skelbtume paiešką. Dar nuoširdžiau pridūrė: ar jūs nežinote, kur jie galėjo išeiti? Mama, kaip dažnai nutinka pernelyg besirūpinančioms mamoms, tiesiog nežinojo.

  Ant kelio taip sau stūksojo kryžkelė – lyg paties vyriausiojo kūrėjo numesta, visai ne vietoj paguldyta. Jie turėjo pasirinkti. /Ar jie žinojo kur eina? / Jie pasirinko rodyklę, su neryškiu užrašu: nr. 34. Keista buvo, kad atstumai šiame kelyje buvo matuojami ne kilometrais ar metrais, o numeriais. 34-as kelias veda į... Kur jis veda, mama?

  Be abejonės, siaučiant tokiam stipriam vėjui, jie turėjo pavargti. Paulius kuprinėje turėjo keletą sumuštinių, beliko rasti stogą, patalpą, gryčią — kažką, kas priimtų juos, išėjusius.

  Staiga sugirgždėjo metų metus neatvertos durys. Viduje, nors iš pradžių lyg blykstelėjo šviesa, buvo tamsu, tarsi ką tik kažkas greitas ir nematomas užkalė lentomis langus. Pro keletą plyšių sienose girdėjosi šnypštimas ir šauksmas, lyg kažkas jų ieškotų, bet tai negali būti tiesa, juk tai jie ieško, tai jie turi surasti.

  Motiną išvežė su greitąja, mat, dėl išsekimo ir didelio nervinio sąmonės dirginimo, ji išgėrė kiek per daug tablečių, kurias slėpdavo nuo vaikų, kaip nevartotinas, kaip žalingas. Daktaras nebuvo užtikrintas jos tolesniu gyvenimu. Gyvenimu?

  Lengvais rankos mostais ji mėtė nuo savęs rūbus, o jis, jau nuogut nuogutėlis, stengėsi atrodyti tikras šio reikalo profesionalas. Juos apjuosė sienos ir stūmė vis arčiau, glaudėsi, neleido nė sekundei sudvejoti. Tada ir įvyko...

  ... į įvykio vieta tik po kelių dienų atvyko gelbėjimo komanda. Veltui skubėjo nukelti įlūžusias lentas, pakelti stogą, žaibui tvykstelėjus, prakiurdžiusį stulpą, ir surasti tuodu — audra jau senokai buvo pasibaigusi. Keliasdešimt metų negyvenamas pastatas nebeturi žymos žemėlapyje, nebeturi savo adreso — tapatumo ženklo, todėl tarnyba ilgai jo nerado.  Regis, kadaise jis vadintas 34-tu namu gatvėje, bet tada čia buvo miestelis, todėl jis ir vadinosi namu, kuriame buvo gyvenama, mylima, laukiama, sekama pasakos su laiminga, visada pačia laimingiausia pabaiga.

Dabar tai nebuvo namas.

Tai buvo pabaiga.

Ar jie žinojo, kur eina?