Molio kelionė

Molis žemėje miegojo
Ir saldžias svajas svajojo,
Kad norėtų pamatyti
Kaip skaisti Saulutė švyti

Ir pajaust kas yra vėjas,
Jo paklaust iš kur atėjęs.
Kurmis vakar jam pasakė,
Kad gėlelės gaiviai kvepia.

Kartą žemė sudundėjo
Ir keisti garsai girdėjos,
Molis iš miegų pabudo
Ir iš nuostabos pablūdo.

Matė skaisčią šviesią Saulę,
Matė ištisą pasaulį,
Vėjas atnešė jam kvapą
Gėlių, augančių prie tako.

Meistras kasė molio luitą,
Molis visai nesimuistė,
Įdomu jam pasirodė
Kaip pasaulis šis atrodo.

Kai vandens lašai užkrito,
Jis iš nuostabos išskydo.
Buvo molis minkštas, minkštas,
Jį pradėjo meistras minkyt.

Minkė meistras kantriai molį,
Glostė tartum savo brolį.
Molis džiaugės ir galvojo:
„Gal aš patekau į rojų? “

Meistro rankos šiltos, geros,
Molio puodynes padarė.
Dar puodelius, ir lėkštutes,
Ir ąsotį su bitutėm.

Žiedė meistras ir vazoną,
Platų, gražų, bet ne ploną.
Molis džiaugėsi be galo,
Jam patiko taip ant stalo

Išdėliotam Saulėj džiūti,
Nors neįprasta truputį.
Jau padžiūvusias puodynes
Meistras krosnin susodino.

Susodino ir užkūrė
Ugnį kaitrią ir didžiulę.
Šilo molis – jau puodynė,
O ugnis jam kaip kaimynė.

Kuo stipriau ji dega kaista
Moliui gera, nors ir keista.
Jis karštoj ugny tvirtėja,
Dega molis ir kietėja.

Išdegtas, dailias puodynes,
Į eilutę susodinęs
Ir parinkęs spalvą gražią
Meistras dailiai jas nudažė.

Moliu gimęs, moliu buvęs,
Meistrui į rankas pakliuvęs,
Molis virsta indais, plytom,
Virsta kokliais išraitytais.

Tik nuo meistro juk priklauso
Kokią formą molis gausiąs,
Kiek širdies į jį įdėta
Taip kūryboj atspindėta.