Dykumos namas

Šis kūrinys buvo pateiktas konkursui. 

Banaliausiame iš banaliausių saulėtekių gyveno bepročių bendruomenė. Banalybė juos nuolatos stebėjo ir mėgavosi kiekviena jų klaida. Kiekvieną dieną ji vis imdavosi tos pačios rutiniškos veiklos: stebėdavo vis tą patį pasaulį gyvenantį pagal tas pačias taisykles, kurių niekada nereikėjo, nes niekam netgi neateidavo į galvą mintis pažeisti jas. Pasaulio dėsniai buvo paprasti. Egzistavo didžioji dykuma. Joje šliaužiojo iš kampas į kampą vargdieniai. Sulinkusios nugaros, niekada nepakylančios aukščiau negu metras nuo žemės. Ropomis jie ieškojo nepamestų turtų ir stengėsi sugerti kiek galima daugiau saulės spindulių. Vienintelis troškimas varantis juos į priekį – būti nuolatos apšviestiems šlovės ir fortūnos. Už spindulėlį savo džiaugsmo jie būtų sutikę atsisakyti netgi lobių medžioklės.
Prašmatnūs kostiumai, įmantrūs papuošalai, kaip šilkas žvilgantys plaukai – tai vargdienių palydovai. Sekioja jie nuolatos tas elgetas ropinėjančias nuo vienos smėlio kopos prie kitos. Jie atkasa visas smėlio palaidotas kriptas ir apžiūri kiekvieną kiekvienos kriptos kertelę. Nepraleidžia nei sekundės, nei akimirkos veltui, vis stengiasi atrasti idėja, kuri atneštu turtus, leistų nusipirkti daugiau saulės spindulių. Vis ieško ir ieško, o neradę nesuteikia sau nei menkiausios akimirkos nuliūsti, apraudoti savo bergždžias pastangas. Niekada nesigręžioti atgalios, niekada neatsistoti, niekada neprarasti vilties surasti vertingą smiltelę. Tai elgetų/vargdienių kodeksas. Tie pajuodę, saulės spindulių išdžiovinti, kaulėti pirštai nuolatos juda ir ieško.
Vargdienius nuolatos lydi juodais, prašmatniais rūbais apsitaisę palydovai. Neturi jie nei turtų, kuriuos stengiasi sufalsifikuoti, nei grožio, kurį sukūrė dažų pagalba, nei šypsenos, išlankstytu stomatologo ir metalinių vielučių. Palydovai tikisi, kad elgetos suras ką brangaus ir nukris jiems smiltelės dulkelės į turtų ištroškusias rankas.
Amo netekę žiūrovai stebėjo šį grotestišką spektaklį. Bepročiai šimtalapio dobilo vaikaičiai vienas po kito užgimsta oazės glėbyje. Ten, kur nepriteklius niekada neateis, kur nuolatos tyvuliuoja gyvybės šaltinis. Bet vos tik pamato oazės vaikai smėlynu žmones dingsta jų gyvenimo džiaugsmas, viltys ir pasitenkinimas paprastu gyvenimu, žalio gyvenimo malonumais. Netenka savęs ir betėviai, besieliai, be skausmo jie stebi slankiojančias elgetas, juos lydinčias žmogystas ir svajoja nors kartelį atsidurti jų vietoje. Žalioji oazė su savo nuolatos žaliais namais smaugė juos ir vedė iš proto. Tos gyvybės perteklius apsivyniodavo jiems apie kaklus ir nebeleisdavo įkvėpti netgi karšto oro. Ne vienas iš jų bandė surasti savo kelią į smėlynus, bet troškimo skausmas iššaukdavo miražus. Jie rodydavo plačius, atvirus kelius nesaugomus jokių sargybinių, vedančius į didžiulę, ramią ir blankią dykumą. Viltis nepamatyti daugiau jokios žalumos, ryškių spalvų masino stebėtojus ir suviliojusi atitraukdavo nuo realybės. Viltis, kad jie taps nebe stebėtojais, o stebimaisiais gundė juos kaip pilvo šokėjos iš jūros grįžusius jūreivius. Kažkieno kito akys slys tavo kūnu, grožėsis juo, dievins kiekvieną tavo krustelėjimą ir kovos dėl teisės gauti geriausią vietą tavo kasdienybės spektaklyje.
Mažylis šunytis vardu Zuikis buvo pats nuoširdžiausias ir laimingiausias oazės gyventojas. Dienomis jis valkiodavosi spektaklio sukaustytos oazės gatvėmis, nieko netrukdomas šlapindavosi ant kiekvieno namo kampo ir vaikydavosi visas nusišėrusias kates. Šešėliai būdavo tiktais jo naktiniai draugai. Jie nuolatos jį migdydavo ir glostydavo. Kartais, naktimis, kai vienatvė jį pagaudavo Zuikis lėkdavo ieškoti glamonių iš šešėlių. Savo šunišku gyvenimu visiškai nesiskundė ir smėlynų gyvenimas jo nei kiek netraukė. Gąsdindavo jį skorpionai, gyvatės ir nuolatos judantis smėlis. Kartą buvo radęs kelią į neaprėpiamą dykumą. Norėjo surasti ramią vietą pokaičiui, bet tokios siaubingos vietos kaip kopos jis netgi neįsivaizdavo esant. Tik prigulęs bandė atsipalaiduoti ir suprato, kad smėlynai juda. Niekuomet juose neišbūsi vienoje vietoje. Tiesiog smiltys po tavimi neš tave žemyn nuo kopos. Ilgai neapsikentė jis tokios siaubingos situacijos ir kiek galima greičiau parskuodė į namus.
Dykumos gyventojams neįprastai vėsią dieną Zuikis lakstė po laukinių morkų darželį užveistą dar tada kai stebėtojai neturėjo tokių akylų žvilgsnių. Zuikio laukė tūkstančiai kvapų, kurie tiesiog privalėjo būti išuostyti, aras dar neiškastos žemės ir dešimtys besimėtančių šlepečių, kurios tiesiog tyčiojosi savo egzistencija iš šunyčio. Šaltinis, teliūškuojantis šalia aštrių akmenų, sušaldė visą šuniuko kūną. Atrodė, kad kiekvienas kūno plaukas sušalo ir sustiro. Begalinio šalčio kankinamas kūnas reikalavo saulės spindulių, šilumos. Letenos pačios prisiminė kelią į degančias kopas. Noras atsikratyti kūną stingdančio šalčio vedė Zuikį į vietą, kurią kažkada prakeikė. Kvaila? Bet ko daugiau norėti iš paprasto žalio namo kiemsargio.
Tarp 3 ir 4 namo kažkada būta dar vienas namas. Jį kažkoks juokdarys sugalvojo pavadinti 34-uoju namu. Jis buvo žaliausias iš žaliausių namų, bet sugriuvo tuomet kai visi jo gyventojai patraukė į dykumą. Vieni tapo elgetomis/vargdieniais, kiti palydovais, bet nei vienam nebuvo lemta tapti stebėtoju. Pro šio namo griuvėsius pirmą kartą šuniukas ir rado kelią į dykumą. Tuo pačiu keliu jis ir dabar patraukė. Su kiekvienu žingsniu saulės spinduliai vis labiau kaitino Zuikio kailį. Oras virpėjo nuo jame prisikaupusios energijos. Nosies plaukelius ir plaučius vėl ėmė deginti karštis. Kiekvienas įkvėpimas atgaivindavo šalčio apmarintus organus ir svaigindavo pavargusias smegenis. Karštis dabar jam buvo pats skaniausias kaulas, atnešantis didžiausią malonumą. Maloniau už viską Zuikiui buvo vėl pajusti lengvą svaigulį, kuris neleido lengvai valdyti netgi letenų. Sveiko proto aplinkiniams jis turėjo priminti pasiutligės kankinamą valkataujantį šunį. Sveiko proto stebėtojų šioje oazėje niekas nematė jau kuris laikas, bet 3-iojo ir 4-tojo namo gyventojai jį nedelsdami pastebėjo ir jau svarstė ką jis čia daro. Jie tiesiog negalėjo praleisti tokios progos patekti į smėlynus. Šuniukas turėjo bent jau juos pasiimti kartu su savimi. Šūviai prasidėjo nieko pikto nelinkint. Vienas stebėtojas norėjo tik pristabdyti Zuikį. Jis pirmasis iššovė šovinį užtaisytą raminamaisiais vaistais. Pragaras šuniukui prasidėjo tuomet, kai kiti namų gyventojai išsitraukė kas šautuvus, užtaisytus tikrais šoviniais, kas griebėsi akmenų. Šuniuko kūnas vedamas inercijos sugebėjo peržengti liniją, skiriančią oazę ir dykumą. Gulėjo jis ten nejudėdamas. Benamis, vargdienis šuniukas. Kiti vargdieniai beslampinėdami kartais aptikdavo jo kaulelius, pasiėmę juos pavartydavo rankose, apsvarstydavo ar ko verti jie būtų ir suglumę numesdavo juos į šoną.