skausmingaŠis kūrinys buvo pateiktas konkursui.
Ant raudonos rožės žiedlapių nutūpusi musė buvo ženklas, kad Namgaudui reikia pirkti būtent šią gėlę.
– Moterys dievina raudonas rožes, – paantrino nuo šalčio paraudusia nosimi gėlių pardavėja.
Vyriškis nustojęs dvejoti, padavė pardavėjai 5 litus ir rankose laikydamas raudoną rožę, plačiai nusišypsojo gėlių pardavėjai. Ji irgi atsakė nuo cigarečių, kavos pageltusių dantų šypsena, kuri Namgaudui priminė, kad ne visos tokios gražios kaip Julija.
„Įdomu, ar Julija apsidžiaugs gavusi raudoną rožę? Ar ši gėlė derės prie jos suknelės? Kaip ji šypsosis gavusi rožę? Ar Julija uostys ją? Ar... “ Namgaudui į galvą lindo įvairiausi klausimai, netgi labai keisti, pavyzdžiui „Ar ši rožė tikrai yra raudona? Gal Julijai ji atrodys balta? “
Šitaip užsigalvojęs, Namgaudas nė nepajuto, kad priėjo prie teatro, ant kurio scenos šį vakarą šoka Julija. Namgaudas šokančios mylimosios nematė nuo paauglystės, kai kaime Julija apsiavusi puantais, kietai sučiaupusi lūpas, atsistodavo ant pirštų galų ir mažais žingsneliais artėdavo link Namgaudo. Priartėjusi Julija imdavo mosuoti rankomis, o po to sulenkusi vieną koją be galo greitai padarydavo piruetą. Namgaudas imdavo audringai ploti, nors jam pasidarydavo labai liūdna, kad Julija, stovėdama ant pirštų galų jausdavo didžiulį skausmą. Jis troško, kad tas skausmas iš Julijos pereitų į Namgaudo kūną ir ji niekada nebejaustų skausmo ir galėtų šokti Namgaudui nuo ryto iki vakaro.
Neužilgo Julija šokdavo nuo ryto iki vakaro, bet ne Namgaudui, o mokytojams, klasės draugams, vėliau ir žiūrovams. Julija apsiprato su skausmu, kurį patirdavo stovėdama ant pirštų galų. Sulig kiekviena diena jis vis mažėjo ir mažėjo, nes skausmas persiduodavo Namgaudui. Ankstų rytą prabudęs, Namgaudas imdavo jausti dilgčiojimą kojų pirštuose. Per pietus jis pereidavo į tolygų maudimą, o vakarop virsdavo į nesibaigiančią agoniją, kurią nutraukdavo naktis, didelių pastangų dėka užmerkdavusi Namdaugo akis.
Šitos kančios praeidavo, kai Julija per vasaros atostogas grįždavo į kaimą. Nors Julija nebešokdavo Namgaudui, bet šis džiaugdavosi jos draugija, šypsena, nedrąsiu žvilgsniu, įdomiais pasakojimais apie Vilnių, baleto mokyklą, naujuosius draugus. Tomis vasaros dienomis, Namgaudas jausdavo beprotišką brolišką meilę. Jis būdavo toks laimingas, kad nuo ryto iki vakaro skraidydavo matydamas savo mylimąją, mosuodavo rankomis, bandydamas vaidinti gulbę. O ji tik nuoširdžiai juokdavosi iš nevikraus jaunuolio. Tai buvo pačios laimingiausios vasaros jo gyvenime. Atrodė, kad jos niekada nesibaigs, bet vienos vasaros pabaigoje Namgaudas suprato, kad tų laimingų vasarų daugiau nebebus...
Tą šiltą žvaigždėtą rugpjūčio naktį Namgaudas prisimins visą gyvenimą. Julija turėjo kitą dieną išvažiuoti į Vilnių, todėl jie abu norėjo kuo ilgiau pabūti kartu, pasidžiaugti paskutinėmis vasaros akimirkomis. Atsigulę prie upės skaičiavo žvaigždes, kol kuri nors skaičiuojama žvaigždė nukrisdavo iš dangaus ir Namgaudas su Julija pamesdavo skaičių ir tekdavo pradėti iš naujo. Vaikinas jautė Julijos citrinų ir vanilės skonio kūno kvapą, lietė jos ilgus tamsius plaukus ir suprato, kad nebegali laukti nė minutės... Turi tai pasakyti dabar arba niekada...
– Julija, žinai ką...
– Ne, Namai, kas nutiko?
– Aš tave myliu!!! Myliu… Tu neįsivaizduoji, kaip aš tave myliu.
– Juk aš tave irgi myliu. Tu pats nuostabiausias brolis pasaulyje, – juokdamasi pasakė Julija.
– Aš nenoriu būti tavo broliu. Aš noriu tave vesti, mylėti tave kaip moterį, miegoti su tavimi vienoje lovoje, auginti vaikus, – virpančiu balsu pasakė Namgaudas.
– Nesuprantu tavęs. Juk mes brolis ir sesė! Mes negalim būti vyras ir žmona. Namai, tu juokauji...
Julija įtarė, kad kažkas yra ne taip, nes brolis beveik kiekvieną dieną dovanodavo lauko gėles, kiekvieną rytą ir vakarą pakšteldavo į lūpas, retkarčiais paliesdavo dar nesubrendusią Julijos krūtį. Julija bandydavo save įtikinti, kad Namgaudas labai jos pasiilgsta, nes mato ją tik vasarą, todėl nori atsibūti su ja už ilgus nesimatymo mėnesius.
– Mes vienas kitam skirti. Mes iš tos pačios sėklos buvome pradėti, mus pagimdė ta pati motina. Myliu tave. Myliu!!! – karštligiškai rėkė Namgaudas.
Mergina negalėjo tramdyti ašarų. Jai buvo sunku patikėti Namgaudo žodžiais. Mylėti savo seserį? Negali būti! Tai tik blogas sapnas.
– Liaukis. Aš tave myliu tik kaip brolį. Mes negalim mylėti vienas kito, nes esam to paties kraujo, – kūkčiodama aiškino Julija.
Julija iš atminties klodų ėmė kratyti visas galimas brolio meilės priežastis, bandydama atsakyti į klausimą „Kodėl“. Ji susipažino su savo broliu sulaukusi 10 metų, Namgaudas tuo metu buvo 15 metų paauglys. Visą gyvenimą augęs vaikų namuose, beveik nematęs nei motinos, nei tėvo, sulaukęs 15 metų, buvo paimtas iš vaikų namų į savo motinos pusseserės namus. Čia jam prasidėjo naujas gyvenimas. Namgaudas susipažino su savo seserim, pamilo naujuosius įtėvius, jautėsi reikalingas, mylimas. Viskas buvo nuostabu, kol nejučiomis pradėjo pamilti savo seserį aistringa uždrausta meile.
Julijos apmąstymus nutraukė staigus Namgaudo judesys, kuris merginą bloškė ant žemės. Julija jautė visu svoriu užgulusį Namgaudą, jo dažną alsavimą, prakaito kvapą. Ji rėkė, spardėsi, bet pajutusi stiprią Namgaudo ranką ant kaklo, iš visų jėgų lenkė kojų pirštus atgal. Ji jautė, kad jai trūksta oro, jautė, kaip traška jos pėdos, trūkinėja kaulai, pirštai atsiskiria nuo pėdos ir pakyla į žvaigždėtą dangų. Julija pajuto skausmą vaginoje. Brolis staigiu judesiu išspyrė slaptojo koridoriaus duris ir kaip trumpų distancijų bėgikas lakstė pirmyn atgal, norėdamas pasiekti finišo tiesiąją. Iš Namgaudo burnos girdėjosi sirenų gausmas. Julija pajuto, kad koridorius nuo skausmo degte dega ir staiga atlėkusi gaisrinė šiltu vandeniu nugesina tą skausmą.
Po šios nakties Julija daugiau niekada nebegrįžo į namus. Ji gyveno šokio pasaulyje: tarp grožio, svajonių, estetikos ir skausmo, pavydo, laikinumo; tarp malonios vienatvės ir šleikštaus gerbėjų dėmesio. Namgaudas atsidūrė psichiatrinėje, kurioje gydėsi nuo priklausomybės savo seseriai. Ten praleido ilgus ir ilgesingus metus, ten prabėgo visa jo jaunystė. Jis buvo mėgstamas seselių, jį dievino psichopatai, šizofrenikai bei žavios isterikės. Visi jį vadino Namu iš nr. 34 palatos, kol vieną gražią dieną, būdamas 34 metų, gavo nuosprendį – SVEIKAS.
Teatre stovėdamas prie didžiulio veidrodžio, turbūt pirmą kartą gyvenime, Namgaudas apžiūrinėjo save nuo galvos iki kojų. Psichiatrinės vonioje kabėjo nedidelis veidrodis, kuriame matydavosi tik veidas, kaklas ir pečiai. O dabar veidrodyje žvelgė įsimylėjęs, aukštas 34 metų vyras, išsipūtusiu pilvu, bet neproporcingai plonomis kojomis ir per daug didelėmis pėdomis. Rankose laikydamas raudoną rožę, kuri savotiškai derėjo prie kiek per trumpų senamadiškų kostiuminių kelnių ir storos vilnos mėlynų ornamentų megztinio, Namgaudas savęs vis klausė „Ar aš vertas Julijos meilės? “, „Ar Julija pamils mane? “. Ilgi gydymo metai, vaistai, psichoterapija ne tik kad neišgydė meilės savo seseriai, o dar labiau brandino šį uždraustą jausmą. Namgaudas nuo visų slėpė, kad vis dar myli savo seserį, gydytojams įrodinėdavo, kad nori grįžti į normalų gyvenimą, vesti, turėti šeimą ir prašyti savo sesers atleidimo. Dėl šios priežasties Namgaudas ir atėjo į teatrą, bet jis norėjo, kad sesuo jam ne tik atleistų, bet ir ištartų lemtingąjį „Taip“, kai Namgaudas paprašys Julijos rankos.
Namgaudas tikėjo, kad sesuo be galo apsidžiaugs jį pamačiusi. Nuojauta jam sakė, kad ir Julija puoselėjo tuos pačius jausmus. Kartais ją matydavo per televizorių grakščiai besisukančią su puantais ir darančią pas. Ji visada šypsodavosi, atrodydavo labai laiminga ir Namgaudas žinojo, kad ji vis dar netekėjusi. Julijos šypsena išduodavo, kad ji laukia Namgaudo, kad jis yra vienintelė josios gyvenimo paspirtis eiti į priekį.
Namgaudas buvo suplanavęs, kad prie Julijos prieis, kai ji išeis iš teatro. Jis netikėtai išnirs iš už kampo, truputėlį išgąsdindamas Juliją. Tada išsigandusi Julija suriks plonu balseliu „Namai, aš taip ilgai tavęs laukiau“. Pradės iš laimės verkti, o tada Namgaudas ją stipriai apkabins, paims ant rankų ir nešios aplink teatrą, aplink Gedimino prospektą, aplink Vilnių, aplink Lietuvą, kol išnešios po visą pasaulį, nunešdamas ją į tolimiausius džiunglių, dykumų, stepių pakraščius.
Vyriškis buvo taip susijaudinęs, kad per visą spektaklį taip ir prastovėjo prie veidrodžio. Jo kūnas drebėjo, jį sukaustė didžiulė baimė, kad atsisėdęs į savo vietą, Namgaudas paklius į pasakos pasaulį, kuriame bus įkalintas ir niekada nebesutiks Julijos. Po spektaklio, pamatęs, kad žmonės pradėjo eiti link rūbinės, Namgaudas paklausė vienos senyvos moteriškės:
– Ar Julija šį vakarą šoko?
– Šį vakarą ji buvo gulbė, pirmą kartą atliko Odetos vaidmenį. Neįtikėtinai šoko. Fantastika. Po to ką teko mergaitei iškentėti, Julijai buvo atlyginta. Dievas visgi yra.
– Aš padarysiu ją laimingą!
– Ji nusipelnė tikro vyro, o ne brolio, meilės.
Namgaudas įsiuto, kai moteriškė paminėjo paskutinį sakinį. Tik jis vienas galėjo padaryti ją laimingą, jie vienas kitam buvo skirti. Vyriškis nubėgo prie išėjimo durų ir laukė laukė... Prabėgus kokiai valandai, nors Namgaudui atrodė, kad jis laukė visą amžinybę, išėjo Julija...
Namgaudui atrodė, kad ji buvo užsidėjusi puantus, vilki balta balerinos suknele, mosuoja gulbės sparnais ir yra tokia pat jaunutė, kaip tada kaime. Jis pajuto citrinų ir vanilės skonio kūno kvapą, pajuto seniai pamirštą skausmą pėdose. Jis rėkė:
– Aš tave myliu. Tekėk už manęs!
– Atsiprašau, bet aš Jūsų nepažįstu.
– Meluoji, tu mane irgi myli!
Mergina pradėjo bėgti. Namgaudui atrodė, kad ji pavirto į gulbę, pakilo nuo žemės ir pradėjo skristi. Jis irgi pradėjo skristi ir kilo vis aukštyn ir aukštyn, matė virš savęs teatro stogą, vis mažėjančius pastatus, medžius, apsnigtą Vilniaus panoramą. Jis virto paukščiu. Namgaudui nebereikėjo Julijos, nes jis buvo toks laisvas, kad jam priklausė visas pasaulis!
Namgaudas atsibudo ir pamatė baltas sienas ir prie lovos staliuko pamerktą raudoną rožę. Priešais stovinti seselė negalėjo sulaikyti ašarų:
– Namai, tu ir vėl atsidūrei 34 palatoje... Kodėl tu taip padarei?
Namas nesusigaudė kas nutiko, neatsiminė vakarykštės dienos, todėl paklausė:
– Kas... kas nutiko? Nesuprantu...
– Tu užpuolei baleriną, niekuo dėta merginą. Gerai, kad vargšelė spėjo pabėgti ir atsipirko tik šoku.
Namgaudas po truputį ėmė atsiminti vakarykščius nuotykius.
– Juk ten buvo Julija, kurią aš labai myliu.
– Ten buvo ne Julija. Ji iš teatro išėjo gerokai anksčiau. Matyt tu sumaišei Juliją su kita balerina.
Namgaudas kaip mažas vaikas pradėjo kūkčioti. Seselė atsisėdo šalia, paėmė Namo delną ir tarė:
– Ech, Namai... O mes manėm, kad tu pasveikai... Sveikas sugrįžęs į nr. 34 palatą! – ironiškai pasakė seselė ir pavirto į gulbę.
