Šis kūrinys buvo pateiktas konkursui.
“Your stitches are all out
But your scars are healing wrong
The helium balloon inside your room has come undone”
(R. Spektor)
Žvelgiau pro langą į slystančias miesto briaunas. Už nugaros jutau bešmirinėjančias žmogystas. Jų švarkų audiniai buvo žvilgūs, bent jau taip atrodė dirbtinių kelvinų gimdytojų akivaizdoj. Jų kaklaraiščiai slidūs it Wall Street’o pinigingais upokšniais besivinguriuojantys žalčiai. Prieš pat Didžiają depresiją. Žaltys Nr. 1 ima savo burtalazdę ir beda ja į skaičiais nudrabstytą lentą.
ŽALTYS NR. 1: Žiūrėk, juk skaičiai nemeluoja. O skaičiuot tai mokam gi visi.
Esamo 13 aukšto 13 kambary, o dar penktadienį. Chroniškas prietarų stabmeldys jau būtų išėjęs su visu stiklu vertikaliai žemyn norėdamas dar pajausti autonomijos likučius. Mano autonomija – marguose skaičiukuose.
ŽALTYS NR. 2: Klausyk. Atsisuk.
AŠ: Klausau.
ŽALTYS NR. 2: Nežiūrėk į mane kaip į kokį apsukrų žaltį. Aš gluodenas.
AŠ: Na, taip. Tik kad vis tiek roplys.
GLUODENAS NENUMERUOTAS: Mumis gali pasitikėti. Juk niekas nenori tavęs čia apgauti!
ŽALTYS NR. 1: Kaip tu negali patikėti mūsų nuoširdžiai altruistišku noru TAU padėti?
GLUODENAS NENUMERUOTAS: Ką ten pro langą tiek matai?
Padange palengva skriejo dūmų šleifas. Apie 800 km/h greičiu įsirėžianti sidabro linija. Horizontalė krypstanti į kreivę.
AŠ: Mus tris. Sutartinai ramius, tokioj priešmirtinėj būsenoj, kai jau nieko nebus. Krentančiam lėktuve.
Žaltys Nr. 1 vožia sau per plikę. Gestikuliuoja Gluodenui.
ŽALTYS NR. 1: Ištrauk vaistukų. Jam vėl paranojiškai desktruktyvaus nepasitikėjimo priepuolis.
Ant stalo Gluodenas su trenksmu pažeria dvi tabletes. Šios prieš šviesą blizga įvairiais atspalviais.
GLUODENAS: Išgerk vieną. Praeis.
Jis patapšnoja man per petį. Nužiūriu jo pernelyg simetrišką veidą. Kelios raukšlės įsispraudusios it klasta veterano apsimetėlio žodžiuose. Griebiu abi ir staigiai nuryju.
ŽALTYS NR. 1: Ne nu..!
GLUODENAS: Bus bėda. Kviesk budintį!
Nuo kojų galiukų aukštyn pradėjo veržtis sąmonės srovė. Ir sukrito žemėn ant dirbtine veja išklotų grindų. Kartu su manim, tiesa, pakaušis dar spėjo paglostyti buką stalo kraštą. Ir grįžau iš RIL (realybės iškraipymo lauko). Su pakaušyje pražydusiomis aguonomis ir dievišku kliedesiu burnoje.
***
12 aukšte išgriautos sienos. Paliktos tik pagrindinės nešamosios. Visas aukštas it vienas kambarys. Be užkulisių.
Liucė su Liuciferiu yra varguoliai. Bet jiems kyla mintis praturtėti. Jei parduos bent 20 bilietukų į viešą Liucės gimdymą, jis gaus neblogą nikelio krūvelę. Galės ką nors nupirkti vaikui iš 11 aukšte esančios parduotuvės. Aišku, jei vaikas bus jo, o ne kaimyno Dzeuso. O šito fantastiško performanso žiūrovai jau po truputį renkasi. Prasideda sąrėmiai.
12 aukšte Liucė su Liuciferiu atidarė ŠMC (ŠūdMenio Centrą).
***
11 aukšte iš esmės vyko prekyba. Atsiskaityti buvo galima grynais arba taloniukais. Pirkti buvo galima iš už prekystalio ir padėjus prekę ant prekystalio. Vogti nebuvo galima. Kasos aparato nebuvo, o veikla slėpėsi slaptame šešėlyje. O slėptis buvo paprasta, nes auditoriai ir budeliai, anksčiau įsikūrę aukštu žemiau, patys slapstėsi nuo bankroto administratorių. O šitaip besislapstantys pasislėpusių šešėly gaudyti negali – jokiam teisės akte nerašytos, naiviai išgalvotos, bet visų gerbiamos taisyklės nuosaikaus laikymosi atvejis. Taip nusprendė necivilizuotos genties tarybų susirinkimas.
***
O aukšte Nr. 2 miegoti ruošėsi bene sveikiausio proto savininkas su pareigybe apsauginis. Bet čia buvo įviliotas per klastą, aukštesnių jam nelabai suvokiamų tikslų labui. Ir miegodavo nenusirengęs, čia pat, ant grindų. O grįžti namo nelabai galėjo, nes liftas buvo užstrigęs pirmam aukšte.