Laiškas

Šis kūrinys buvo pateiktas konkursui. 

Pažliugusia kaimo gatvele, stengdamasis išvengti duobių, pilnų drumzlino vandens, nesidairydamas į šonus, kažko susimastęs, dviratį minė pusamžis vyriškis. Jei ne per petį permestas išpampęs krepšys, net nebūtum įtaręs, kad tai paštininkas. Teisybę pasakius, pirmasis įspūdis buvo teisingas, paštininku jis ir nebuvo. Tai jo žmonos darbas kas rytą minti dviratį persisvėrus nuo sunkios žinių ir naujienų naštos. Tačiau ne šiandien, kaip tyčia. Kazimierui jau nebe pirmą kartą teko ją pavaduoti ir išvežioti po apylinkes paštą. Tad visas nuolat lankomas sodybas jau mintinai žinojo. Nedaug dabar kas laiškų begaudavo, o ir laikraščių mažai kas beužsisakydavo, ne taip kaip prieš kokį dešimtmetį. Jeigu ne artėjančių rinkimų agitacijos, mirgančios spalvotomis nuotraukomis ir tuščiais pažadais, tai paštininko krepšys šiandien butų buvęs pustuštis. Bet ne tai jam dabar rūpėjo. Atskirame skyrelyje gulėjo registruotas laiškas. Nedaug jam yra tekę tokių įteikinėti, bet tekę. Ties paskutiniu gatvelės namu Kazimieras sustojo, neskubėdamas apsižvalgė, nusiėmęs beretę atgalia ranka nubraukė ant kaktos susikaupusius susirūpinimo lašus. Lyg tai galėtų ką pakeisti, iš krepšio, jau nežinia kelintą kartą išsitraukė laišką ir be jokio entuziazmo nužvelgė adresą.

  - Pagirių kaimas, Topolių gatvė 34, - garsiai visai susirinkusiųjų auditorijai buvo paskelbtas ant laiško užrašytas adresas.
  „Darbo biržos“ lankytojų gretomis nuvilnijo šurmulys. Ant stalelio, esančio prie pat lango, kaip ir ant visų kitų, prie kurių sėdėjo lankytojai, stovėjo keletas pustuščių alaus bokalų ir lėkštė su česnakinės duonos likučiais. Šalia jų paskleistos gulėjo kelios šiuo metu niekam neįdomios rinkiminės agitacijos. Žvilgtelėjęs per langą į prie medžio paliktą dviratį vyrukas pasitaisė vis dar per petį permestą krepšį, neleidžiantį jam užsimiršti ir atsipalaiduoti draugų būryje.
  - Ei, jūs ten atsargiau, dar nučiaplosite. Duokite šen tą laišką, man jį dar atiduoti reikės, - šūktelėjo bandydamas susigrąžinti per barelio lankytojų rankas keliaujantį visuotinio susidomėjimo objektą. 
- O gal jame kokių pinigų yra, užsienietiškų? – paklausė vienas, prieš šviesą vartydamas neploną voką.
  - Narkotikų greičiau, - nuskambėjo krizenimą sukėlusi versija iš kitos pusės.
- Nėra ten nei pinigų, nei narkotikų, prisifantazavot iš neturėjimo kas veikti. Laiškas ten ar šiaip kokia užsienietiška rašliava ir viskas. Duokit man greičiau, kol dar atplėšti nesugalvojot, -  netekęs kantrybės Kazimieras atsistojo ištiesęs į smalsautojų būrį laukiančią ranką.
  Nors gerokai nučiupinėtas, nužiūrinėtas ir apuostinėtas, laiškas vis tiktai saugiai nugulė į paštininko krepšį.
  - Žinai, o aš tai vienas į tuos namus prisibijočiau eiti, - prisipažino Starkus, Kazimiero kaimynas. – O ką tu žinai, kas ten per žmonės gyvena, niekas jų nepažįsta, jie su niekuo nebendrauja. Atvažiavo čia nežinia iš kur, apsistatė aukščiausiomis tvoromis, apsitvėrė, kad niekas nematytų, ką jie ten veikia. Visam kaime nei vienos trobos nėra su tokiom tvorom.  Ir nuo ko čia kaime gali atsitverti, kai ir taip visi vieni kitus pažįsta, kas kada keliasi, kada ir su kuo gult eina žino.
Tarp staliukų nuvilnijo džiugiai entuziastinga juoko banga. Tik „paštininkas“ neužsikrėtė ja.
  - Jeigu jau tveriasi, vadinasi slepia kažką, dangsto savo negerus darbelius. Tai kas ten daugiau gyventi gali jei ne nusikaltėliai kokie, mafijozai, narkomanai, gal net sektantai ar dar kaži kokie kitokie svieto perėjūnai. Tai ir man, paprastam kaimo žmogui aišku. Sakyk, va tu, turi tvorą aplink gryčią ar ne?
  - Na lyg ir yra, - numykė Kazimieras dvejodamas, lyg bandydamas netikėtai užkluptas prisiminti, - gyvatvorė, kokio metro aukštumo ir ta tik nuo gatvės.
  - Va, ką aš ir sakau. Nenormalu kaime visą sodybą aptverti aklina dvimetrine tvora. Blyn, kaip koks kalėjimas, lageris koks, tik spygliuotos vielos viršuje ir bokštelių su ginkluotais sargybiniais betrūksta, kad juos kur galas, - pačiupęs nuo stalo pustuštį alaus bokalą Starkus jo likučiu sykiu sudrėkino nuo šnekų išdžiuvusią burną ir nuplovė netikėtai sukilusį susierzinimą. Visi, kas dar turėjo ko, pasekdami pavyzdžiu išgėrė pritariamai murmėdami ir linksėdami.
– Po velnių, gi turi kas nors žinoti, kas ten per žmonės, ne velniai juk, gyvena, - Kazimieras dairėsi į aplinkui sėdinčiųjų veidus, bergždžiai tikėdamasis nors viename iš jų išvysti teigiamą atsakymą.
  Tyla nežadėjo nieko gero. Iš netikėtumo Kazimieras net krūptelėjo, kai šalia sėdėjas kaimynas uždėjo jam ant pečių ranką ir pasilenkės prie pat, prislopintu balsu, lyg atskleistų kokią paslaptį, alsuodamas į veidą tarė:
  – Žinai, net mano boba, katra visas Pagirių naujienas ir pletkus namo parneša, ir ta nieko apie tuos ateivius nežino. Jie pas mus nei parduotuvėn, nei bažnyčion, nei turgun, nei mokyklon, nei kontoron, niekur nesirodo. Niekas jų pačių dorai ir nematė, tik tiek, kiek per kaimelį su prabangiom mašinom tamsintais langais pravažiuoja ir viskas.
Paštininko krepšio rankena kuo toliau, tuo nepatogiau spaudė Kazimiero petį, neleisdama užmiršti jam teksiančios nemalonios pareigos.
  - Ei, Kazy, tu gi, ko gero, būsi pirmasis, kuriam iš mūsiškių bus nuskilę su tais prašalaičiais akis į akį susidurti, - dar kartą paplojęs per petį su neslepiamu pasimėgavimu Starkus per dantį traukė ir taip jau su nerimu pro langą į jo laukiantį dviratį žvilgčiojantį Kazimierą, - Kad drąsiau būtų galiu iš namų tau savo dvivamzdį atnešti.
  - Niekas nieko nebijo. Užteks man čia su jumis tuščias kalbas varinėti, važiuoti jau laikas, kol dar nesutemo, - atremdamas jam mestą pašaipą iš užstalės pakilo Kazimieras. Neskubėdamas užsidėjo beretę, pasitaisė krepšį ir jau eidamas pro duris mestelėjo pasiliekantiems, - Va, ateisiu rytoj čia ir visiems papasakosiu, kas ten tame name gyvena.   

  Šlapiu, duobėtu kaimo žvyrkeliu, palikdamas už nugaros paskutinius gatvelės namus, genamas primestos pareigos ir noro kuo greičiau nusimesti paštininko krepšį, tolyn į rudeniškai tuščius ir niūrius laukus minė dviratininkas. Kuo toliau Kazimieras tolo nuo kaimo, tuo labiau niaukėsi ir taip rūškanas dangus, slėgdamas beveik pažeme slenkančiais švinu pritvinkusiais debesimis.
  - Ne prieš gerą tai, oi ne prieš gerą, - pats su savimi šnekėjosi vyras, artėdamas prie kelionės tikslo, vis neramiau dairydamasis į šalis, pakeliui kaip trupinius išbarstęs sukauptą drąsą.

  Lauko gale, prieš pat girelę, nuogų, dangų remiančių topolių fone, stūksojo aukšta tvora aptverta sodyba. Dar prieš trejetą metų čia gyveno eigulys. Dažnai kaimo moterėlės eidamos grybauti ar uogauti užsukdavo čia pailsėti, vandens atsigerti, ar šiaip pašnekinti atsiskyrėliškai gyvenusį girinį. Tai būdavo ta vieta, į kurią su malonumu mėgdavo užsukti ir vaikai. Bet, nepraėjus nei metams, po vienišo senolio mirties, kadaise graži, su gamta susiliejusi sodyba, pradėjo kardinaliai keistis. Ko čia tik nedarė ir griovė, ir statė, ir rovė, ir kasė, kol galų gale visi išvydo giraitės pakraštyje išdygusią tvirtovę: šiuolaikišką namą, nuo smalsių aplinkinių akių pasislėpusį už aklinos dvimetrinės geležinės užtvaros. Kaimiečiai žinojo, kad čia kažkas apsigyveno, matydavo atvykstančius ir išvykstančius automobilius. Į girelę vienokiais ar kitokiais reikalais pro šalį traukiantys, sakydavosi girdėję iš už tvoros sklindant keistus garsus: kartais per kūną pagaugais nueinančius klyksmus, kartais širdį iš skausmo veriančias dejones, o kartais šiurpų velnišką juoką. Dabar tai buvo ta vieta, apie kurią kaime šnekėjo visi, kas tik netingėjo ir kas tik fantazijos turėjo, pradedant davatkomis šventoriuje, baigiant vyrais prie alaus bokalo.

  Dviratį Kazimieras atrėmė į tvorą, visu pusmetriu aukštesnę už jį patį. Susirado masyvią geležinę vartelių rankeną, įsikibo jos ir apmirė. Jautė nepaaiškinamą silpnumą kojose. Padelsęs minutėlę vis tik tai pasiryžo. Jo nuostabai, nesunkiai pasidavusi spaudimui, negarsiai spragtelėjusi, rankena lengvai pasidavė. Varteliai atsivėrė, įleisdami į kiemą neprašytą svečią. Žengęs kelis netvirtus žingsnius namo link Kazimieras iš netikėtumo net pritūpė, kai viską nušviesdamas ryškia šviesa užsidegė kiemo žibintas.
  - Tfu, bjaurybė, išgąsdino, - nubraukęs nuo kaktos prakaitą apsižvalgė.
Aplinkui, kiek akys užmatė, viskas buvo idealiai tvarkinga. Kiemo pakraštyje stovėjo pora nemažų automobilių, toliau dar bolavo keletas statinių. Lyg ir nieko baisaus, nieko gązdinančio. Net šyptelėjo, linguodamas galvą į šalis, nuginęs savo kvailas, nepagrįstas baimes. Priėjęs prie durų pasitaisė per petį permestą krepšį, išsitraukė laišką, lentelę su tušinuku, prie kurios buvo prisegtas blankas, parašui paimti. Taip apsiginklavęs „paštininkas“ paspaudė durų skambutį. Nors languose matėsi šviesa, bet durų atidaryti niekas nesuskubo. Paspaudė dar kartą, tik šį kartą ilgiau. Pagaliau trakštelėjo atrakinama spyna, durys plačiai atsivėrė. Tarpduryje stovėjo augalotas plačiapetis išvaizdus keturiasdešimtmetis.
  - Labas vakaras, - linktelėjo Kazimieras.
  - Labas vakaras, - atsakė klausiamu žvilgsniu vyriškis.
  - Registruotas laiškas, - nedaugžodžiaudamas ištiesė šeiminikui laišką, - čia dar pasirašyti reikia, kad gavote, - pridūrė tiesdamas lentelę su tušinuku.
  - Kas ten atėjo? Alvydai, greičiau  grįžk, neužlaikysiu aš jo viena, - pasigirdo nekantrus  įsitempęs moteriškas balsas iš namo.
Vyras susirūpinęs žvilgtelėjo į vidų, tada paskubomis atsisuko į paštininką:
  - Kur pasirašyti?
  - Čia, - šis bakstelėjo pirštu.
  Vos tik vyras paėmė tušinuką, Kazimierui šiurpai per nugarą nuėjo, pamačius, kad jo rankos visos kruvinos, o ir rūbai aptaškyti krauju. Lyg to dar jam būtų maža, iš namo pasigirdo kažkoks siaubingas žviegimas, pereinantis į pratisą gargaliavimą, sakytum galabijamo, kraujais besispjaudančio žmogaus klyksmai. Kazimieras pasijuto kaip šiurpiausiame siaubo filme. Ištiktas stabo negalėjo ištarti nei žodžio.
  -  Viso gero, - vyriškis pasiėmęs laišką,  be jokių ceremonijų paskubomis uždarė duris.
Persigandęs vyras, atsitokėjo, kai prieš nosį trinktelėjo durys. Tada atatupstas žengė kelis žingsnius, už kažko užkliuvo ir parvirto viduryje kiemo paberdamas reklaminių agitacijų šusnį. Name ir vėl pasigirdo klaikus, kraują stigdantis klyksmas. Kazys paknopstomis, nebesidairydamas puolė prie tvoros, varteliai kaip kokie užkeikti nenorėjo atsidaryti. Šiaip ne taip drebančiomis rankomis atkrapštęs juos, kone pilnomis iš baimės kelnėmis pagaliau ištrūko iš spąstų. Nors krūtinėje širdis daužėsi kaip pašėlusi, o akys iš siaubo nieko aplink nebematė, minė Kazimieras nuo to prakeikto namo tolyn kaip tik greičiau galėdamas. Net pats gerai nebeprisiminė kaip visų nuostabai visas perbalęs, suplukęs, negalėdamas dorai žodžio ištarti įpuolė į barą.

  Alvydas paskubomis sugrįžo į kambarį, numetęs laišką ant stalo puolė prie lovos, kur žmona iš visų jėgų stengėsi išlaikyti gulintį besidrąskantį, rėkiantį, kraujais besitaškantį vaikinuką.
- Aš jį palaikysiu. Tu atnešk šlapią rankšluostį ir ledukų. Pašaldyti reikia, kitaip kraujas nenustos bėgti, - išsiuntęs žmoną į virtuvę pats stipriomis rankomis suėmė sūnaus rankas, neleisdamas jomis mosikuoti ir trinti kruvino veido.
  Negalėdamas ištrūkti vaikinukas sužvigo širdį dreskiančiu trūkčiojančiu aukštu balsu, purtydamas galvą vis pūtė nosį, krauju taškydamas viską aplinkui.
- Simai, pagulėk ramiai, tuoj ateis mama, nuvalys nosį. Dar truputį pabūsim čia, ramiai pagulėsim, tada eisim žiūrėti televizoriaus. Simonas nori žiūrėti teletabius, taip? – vis dar laikydamas jo rankas, kūnu užgulęs jau nebe taip stipriai besipriešinantį, iš stiprių jo gniaužtų ištrūkti negalintį vaiką kalbino tėvas.
- No no no no, - entuziastingai šukčiodamas ir linguodamas galvą pritarė Simas.
- Duok, nuvalysiu veiduką, rankytes. Būk gerutis, Simukai, nebepūsk nosytės, taip niekad nenustos kraujukas bėgti. Geriau išvirkim košės, - mama paėmė į savo rankas didelį nebevaikišką Simono delną, ir jam šypsodamasi pradėjo dainuoti, - „Virė virė košę, vaikai atsilošę. Tam davė šaukštelį, tam davė bliūdelį, tam duonos kampelį, tam sūrelį... “

Vakare, kai Simonas jau miegojo, Alvydas atsiminė laišką. Pasiėmė jį nuo stalo, atsisėdo į darbo kėdę, užsidėjo akinius, kiek pavartęs atplėšė. Ištraukęs iš voko šūsnį popierių pradėjo juos sklaidyti, žiūrinėtį, skaityti.
- Žinai, kas čia? - paklausė netoliese, ant fotelio susirangiusios žmonos, rodydamas popierius, išmargintus skaičiais, raidėmis, diagramomis ir visokiais iš pirmo žvilgsnio nesuprantamais paveikslėliais, - Laiškas iš Vokietijos, genetikai atsiuntė atsakymą, dėl Simono.