„Namo, nr. 34!“

Šis kūrinys buvo pateiktas konkursui. 


- Viršaiti, manęs nedomina įprasti sklypų pirkėjų prioritetai. Svarbu ne vaizdas, ne eksploatavimo galimybės, ne kaimynai, ne kaina...
- Bet kas tada lieka?
- Svarbu, kad šalia šios vietos būtų gatvė. Ji yra.
- Jei atvirai, nesakyčiau to galimam pirkėjui, tačiau šis sklypas nėra pats geriausias. Čia nyku, nėra į ką akių paganyti, gatvė pilkoka, trumpa, ją vargiai būtų galima pavadinti gatve, jei ne numeriai namų, čia išsirikiavusių. Tai veikiau asfaltuotas keliukas. Gyventojai, daugiausia skolininkai, turėję parduoti savo būstus ir pirkti vietas čia, pasistatyti bakūžes ir gyventi, valgydami vargo duoną...
- Juk minėjau, tai nesvarbu. Atvirai jūs nesakytumėte savo žodžių galimam pirkėjui, išskyrus vieną atvejį. Tikėdamasis, kad parduosite jam kitą sklypą, kur kas brangesnį ir kitoje vietovėje ar ne?
- Aš nė nemaniau...
- Manėte, bet aš nesu demaskuotojas ar teisėjas. Man tiesiog reikia šio sklypo.
- Kodėl jums panūdo įsigyti būtent jį?
- Dėl gatvės pavadinimo.
- Trisdešimt ketvirtoji?
- Būtent.
- Na ir tegu. Nenorite kalbėti – tebūnie, pripažįstu jūsų teisę turėti paslapčių.
- Bet aš sužaidžiau atviromis kortomis, tikėjimas manimi jau yra vien jūsų jurisdikcija.
- Gerai, gerai, jeigu jums tinka, galime pradėti judinti reikalus. Susisieksiu su notaru, agentais ir galėsime atsiskaityti.
- Puiku. Sakykite, koks didžiausias numeris namo, esančio šioje gatvėje?
- Dvidešimt aštuntas.
- Jei, sakykime, norėčiau pastatyti trisdešimt ketvirtąjį, be jo man reiktų pastatyti dar du namus vienoje gatvės pusėje ar ne?
- Ne. Namai išsirikiavę tik palei vieną jos pusę, kitoje pusėje yra patalpos sandėliavimui, jos nėra sunumeruotos. Jums reikėtų pastatyti dar penkis namus be trisdešimt ketvirtojo.
- Puiku, sklypas didelis, vietos užteks.
- Esu smalsus žmogus, bet tiesos iš jūsų, regiu, neišpešiu. Darykite ką tinkamas, tik neperženkite įstatymo.
- Duodu pažadą.

Vyriškiai pasuka priešingomis kryptimis, pirkėjas pėdina prie pakinkyto vežimo, sklypo savininkas – prie savo dviračio, apžergęs jį, mina link bažnytkaimio. Vežimas pajuda gatve ar, veikiau, asfaltuotu keliuku link miško. Diena vaiski, giedra, saulė nušviečia bakūžes ir pilką kelią, sukurdama savišką jaukumą. Vienoje pusėje gyvenami pastatai, kitoje – sandėliuojami, šiaurėje matyti miškelis, o į visas kitas puses – plyni laukai, žvilgsniui krypstant toliau už statinius, jis tampa nebe žmogaus, o plynių žvilgsniu – dėl to, kad joms pradeda priklausyti daugiau nei žmogui, jau regis pačios plynės žvelgia žmogun.

Ant pasostės susikūprinęs sėdi vežikas, atvežęs čia pirkėją, laukdamas. Jam įsėdus vežikas pliaukšteli arklėkui ir vežimas trūkteli.

- Visą kelią nuo miško tylėjom. Vežike, nė vardo tavo nežinau, bet man ir nereikia. Žinai, yra toks posakis – „keikiasi kaip vežikas“. Ar moki keiktis?
- Oi, ponuli, keikias tik abuojas žmogus, kurs savo dūšią pateriot nebijo, aš ramiai sau vadelioju ir švilpčioju.
- Ar pats vietinis būsi?
- Ponuli... betgi ar jūs ponulis, tamsta? Apsirėdęs gražiai, bet mano vežėčiom važinėjat, savų neatridenot.
- Ponas aš, savo prakeiksmui, galvoji, jei ponas, tai savom vežėčiom visur keliaus? Ne, apylinkė su mašina nepravažiuojama. Jei kaip viršaitis dviratį minčiau, pavargčiau. Bet tu į mano klausimą neatsakei.
- Na būsit ponas, kad ir prakeiktas, bet visokių yra. Geros jūsų akys, tik liūdnasties apsčios. O aš pats vietinis, tik mano vieta visas svietas. Aš dar mažėlis iš savo gyvatos su čigonkom pabėgau, meilijau su jomis duotis, išdykaut. Ir mane pasiėmė, kaip žvėriuką kokį. Aš nuo to čėso išmaišiau visą pasaulę. Arklius vogėm, po to savais keliais išsilakstėm, aš matrosu buvau, plavinėjau visur kur Dievulis leido. Tamsta, jums ir šnektos mano gal nepagaut, jin iš visokių liežuvių.
- Suprantu aš tave, vežike, nors kalba tavo kaip kratinys.
- Mislijat, kad suprantat? Kytras esat, ką? Tamsta, mįslę įminkit – šnypšlys pypšlys padubakis, trys pautai, keturios subinės.
- Tu čia tyčia su trim ir keturiais?
- Kaip tyčia? Mįslė tokia, minsit?
- Tiek jau to... Koks slibinas trikiaušis gal?
- Cha, tamsta, mįslė mūsiška, mūsuose slibinų nebuvo, o jei ir būtų buvę, vargiai ar tripaučiai.
- Na sakyk įminimą.
- Artojėlis beardams.
- Kaipgi?
- O taipgi – aria trim arkliais, subinės keturios. Čia su artojėlio.
- Tiek suprantu, kodėl pautai trys?
- Du kumeliai išromyti, o artojėlis pats tik vieną turi.
- Betgi įmint neįmanoma!
- Įmanoma ponuli, pas mus anuomet artojėlis toks geras buvo, vadinom Šakumu...
- Kaip?
- Nu šakumu, tarpkiškiu... Klynu! Va, tai jį miškuosna kadais šernas buvo užpuolęs. Kad davė su iltim, galvotum, artojas pizom išlakstęs būtų, bet ką tu – tik kaulėkus pabarškino ir pautą nudūrė. Bet mes jį bemeilijom, gerai sutarėm, visgi ne kožnas vyriokas priešum šerną atlaikytų. Būtumėt kytras, ir vietinę mįslę įmintumėt.
- Aš ir nesakiau, kad kytras esu, sakiau tik, kad prakeiktas.
- Bet sakėt ir mano šnektą suprantat, o rods, kad ne.
- Gerai, tavo viršus, nesuprantu. Klausyk, ar gerai su viršaičiu sutari?
- Šitas žmogus romus, geras, anas kur buvojo tai šūdadvasis, dėl jo visa ir pražuvo.
- Kas pražuvo?
- Anugi buvo kaimukas mūsų, gražus, nedidelis, bet mielas. Anas atėjo, pradėjo naujoves kažin kokias daryt, per kelis metus mums pasėlius į pizas suvarė, laukai išdžiūvo po to užpelkėjo. Va anksčiau gera buvo ore, važinėjies, linksma. O dabar su pelkėm ir pisulų atsirado, tik iškišk šniobelį ir gelia, siurbia kraują. Anksčiau su žiburiu nebūtum radęs, pora bimbalų ir tiek, o su pelkėm ir tų nečystų priviso. Nusigyvenom su anuo viršaičiu, daug kas išsikėlė, sunykom. Pateriojom gyvatą. Koki žmonės geri buvo. Dabartiniai tik pytavoja, butelę iš nagų neišleidžia. Aš pats su boba gyvenau, žalmargę papydžią turėjau. Bet kokia papydi! Boba milždama nėsyk nevargo. Bet užėjo viršaitis anas ir boba mano numirė, prie jo nieko gero nebuvojo. Karvutę pardaviau, dabar tik vadelioju vežimaitį, duoneliauju sykiais. Ir šits viršaitis doras, muni sušelpia, pasikalbam, bet jau nebepadarysi nieko gero kaimukui.
- Bet jis iš miesto?
- Iš miesto, iš sostamiesčio. Tokis stipraus kraujo, mislijo gyvatą atkurt, bet py! Tik vė – keliuką padarė, galvojo gal ką pritrauksiąs, bet veltui.
- Tu nesisielok, vežike. Aš nežinau kaip suksis pasaulis, bet gal ir į gerą pasisuks.
- Neprisikalbėkit, tamsta, kad raudonuot netektų.
- Klausyk, esi žmogus išmaišęs pasaulį...
- Esmi.
- Kodėl nurimai čia? Ar tau ne tuščia, ne liūdna, ne ilgu tarp šitų laukų?
- Anaiptolei – dėlei to, kad esmi pasaulį išmaišęs. Žvelkit laukop – ką matot?
- Laukus ir matau...
- O jaučiat ką?
- Liūdna. Tuščia kažkaip. Lyg nieko nebūtų, trūksta kažko, nesuprantu laukų, nematau juose nieko, net skauda saviškai. Ieškau žvilgsniu kažko, net nežinau ko, o nerandu...
- O ašen, tamsta, matau visą pasaulį. Matau akis čigonkų, kur prie laužo žėrėdavo, matau kaip žuvėdos palei bortą skrodžia, matau kelius ir tolius. Tamsta, žmogus lauke mato save. Aš jau esmi pilnutis pasaulio, ir jį matau toliuose. Ten net nesutelpa viskas. O tamsta matyt ieško, nežinodamas ko, ieško laukuose, o išties savo dūšioj.
- Gal ir tiesą kalbi...
- Jei ir melą, tai šventai tikimą.
- Vadinas tiesą...
- Veizėkit, pabizdom, pabizdom ir pasiekėm miškelį. Jūs kaip toliau?
- Toliau aš savo jėgom trauksiu, grįšiu namo, o vėliau dar sugrįšiu.
- Duok Dieve jums sveikatos. Gal ir pameilys jums Dievulis, gal išdegs jums čia ką padaryt.
- Viliuosi. Sudie, vežike.
- Sudie, tamsta.

Vyriškis patraukia miškan, o vežikas palydi jį žvilgsniu, neskubėdamas apsigręžti. Dar valandėlę pirmasis žingsniuoja mišku, be takelio, tačiau tvirtai, užtikrintai, viena kryptimi. Pradėjus temti jis pasiekia palapinę, prie kurios kūrenasi laužas. Virš jo kybo aprūkęs, garuojantis puodas. Palapinės prieangyje sėdi mergina, blausiu žvilgsniu stebinti ugnį. Ji atitoksta tik jam atsistojus tarp jos ir ugnies.
- Grįžai.
- Grįžau. Nelaukei?
- Tiesiog žiūrėjau į ugnį. Tiesiog buvau, nenorėjau vargintis laukimu.
- Gerai, būtų prailgę.
- Jau važiuosim namo?
- Taip, susitariau su viršaičiu, viskas kaip ir norėjau. Pernakvosim ir ryte atvažiuos mūsų. Bet dar turėsime grįžti kai darbai bus atlikti. Paskutinį kartą. Ačiū, kad sutikai važiuoti.
- Niekis, atokvėpio ir man reikėjo. Manyk, kad padarei man paslaugą.
- Ar dar tebeturi laiškus?
- Ne, sudeginau juos lauže. – Po šių žodžių vyriškis perbalo, net prieblandoje matėsi, jo akis dukart uždengė vokai, po to jos, plačiai atmerktos, išsiplėtusiomis lėliukėmis įsmigo laužan. Mergina staigiai, nedrąsiai šyptelėjo, - Atleisk, pajuokavau. Nevykusiai. Bet kodėl tu taip prie jų priskretęs? Nuo tos dienos, kai prasidėjo kelionė, tu vis skubi, nekalbi, kažką skrebeni savo užrašuose, neištari nė žodžio, jei to nereikalauja būtinybė. Knietėjo išgauti bent kokią tavo reakciją.
- Taip nejuokauk. Tie laiškai daugiau nei gyvybiškai svarbūs. Jie esmiškai svarbūs.
- Jei tave pažinočiau, o tu pažinotum mane, sakyčiau, kad pasinaudojai mano impulsyvumu. Bet nepažįstame vienas kito. Telieka intuicija, kuria labai pasiklioviau, maniausi esanti ja apdovanota, tačiau kuo toliau, tuo labiau imu abejoti.
- Tu mane pažįsti. Rašiau tau tuos laiškus.
- Ne, ne tu.
- O kas?
- Nežinau. Adresantas nepasirašė, o aš pamiršau jį. Keista. Tarytum jo nė būti nebuvo. Atminties spraga. Veikiausiai pasąmonė blokuoja prisiminimus. Dėl kažkokios priežasties. Adresantas purpt ir buvo jos ištrintas. Arba tiesiog paprasčiausiai užmiršau! Ką žmonėms taip nebūna?
- Būna. Bijau, kad ir aš pats pamiršau.
- Save?
- Taip. – Vyriškis nudelbė žvilgsnį žemėn, atsisėdo nugara į laužą, veidu į ją. Mergina žiūrėjo į jį. Kurį laiką abu tylėjo, galiausiai ji atsiduso, pakilo ir atsisėdo šalimais – abu žiūrėjo į palapinę.
- Atviriausios, nuoširdžiausios ir tikriausios vyrų išpažintys būna girdimos moterų ausimis. Tai veikiausiai todėl, kad kiekvienas vyras gali šauktis kiekvienoje moteryje esančios motinos. Dėl vyriško principingumo, jas įleidžia tik į vieną klausyklų pusę. Jei tik visos suvoktų, kad didžiausia laimė jam yra nebijoti būti silpnam prie jos. Tik tuomet jis gali būti stiprus.
- Gražūs žodžiai.
- Teisingi.
- Kieno jie?
- Visų. Kažkada užklydo galvon, bet tai nuvalkiota tiesa. Galgi dėl to, kad ji tokia, niekas jos ir nepaiso. Tai kam tau tie laiškai?
- Gali netikėti, tačiau juos išties parašiau aš. Dabar dėl to džiaugiuosi, nežinau ar džiūgavau rašydamas. Jie yra dalis mano paties savęs teigimo laike – būtent praeityje. Todėl man jų ir reikia.
- Bet ne manęs? Tik laiškų?
- Tavęs net labiau. Tu esi adresatė. Tu suteiki dingstį laiškui, tai kur kas daugiau nei gali padaryti adresantas. Yra buvimas, bet už jį svarbesnė yra jo priežastis. – Jis išsitraukia cigaretę, prisidega.
- Tu rūkai?
- Nežinau, pamažu beveik visos specifinės detalės užsimiršta. Aš nerūkau?
- Nemanau, kad būčiau susirašinėjusi laiškais su rūkančiuoju. Jei rūkytum, kvapas būtų įsigėręs į laiškus.
- Kodėl?
- Jei rūkyčiau, rašydama laiškus rūkyčiau dar intensyviau. O tu vis dėlto nerūkai.
- Matyt. – Iki pusės susmilkusią cigaretę jis per petį metą į laužą. – Laiškų ir tavęs man reikia dėl to, kad esu trisdešimt ketvirtasis...
- Tai viską paaiškina. Žinai, nuo dabar gali tiesiog viską, ko aš nesuprantu, paaiškinti skaičiukais. Aš gimnazijoje specialiai užsikimšau ausis fizikos pamokoje, per kurią mums aiškino, kodėl matome vaivorykštes. Man jos atrodė per daug stebuklingos. Bet dabar jau visai smalsu. Tai koks numeriukas vaivorykštės? Tryliktas? Ketvirtas?
- Nereikia to sarkazmo...
- Atsiprašau, bet jei dviem žodžiais ketini išsisukti iš paaiškinimo visai šitai painiavai, tai, manau, turiu pilną teisę kandžiotis.
- Aš nebaigiau...
- Tada baik. Tik būk geras, be mistikos. Jos ir taip pakanka.
- Aš esu trisdešimt ketvirtasis žmogus, netekęs savo tapatybės, netekęs savo esmės. Net nežinau kaip tai geriau pavadinti – esme, prasme, priežastimi, savastimi... visa tai ir dar daugiau.
- Trisdešimt ketvirtasis? Šią savaitę, mėnesį, šioje šalyje?
- Pasaulyje, nuo to laiko, kai tokius netekėlius pradėjo skaičiuoti. Nežinau, kada pradėjo.
- Tai neįtikima.
- Žinau. Bet kuo, kas dabar susiję su manimi neįmanoma patikėti, nes aš esu praradęs save, nors vis dar esantis.
- Ne, tai neįtikima dėl to, kad skamba kaip iš fantastinio filmo, tai absurdiška.
- Tu nežinai kas rašė tau laiškus. Nors tau pačiai keista, kad negali prisiminti. O jų daug. Ir tikrai žinai, kad rašė juos ne anonimiškai.
- Tai vienintelis tavo įrodymas?
- Ne. Dabar pasakysiu tau, kodėl esi čia.
- Esu beatodairiška.
- Tai menka priežastis. Tu sakei, kad nepažįstame vienas kito, bet man paprašius, nė nesudvejojai ir važiavai su manimi, nors tavo įsitikinimu, matei mane pirmąsyk gyvenime. Niekas nėra toks beatodairiškas.
- Taip, bet...
- Paklausyk. Nežinau kiek esi gilinusis į teologiją, bet krikščionių Šventajame Rašte yra labai įdomi vieta...
- Juk tu neketini pateisinti visko tuo, kad Dievas norėjo, jog aš čia būčiau?
- Ne. Visų pirma, aš nežinau ko jis norėtų, galgi net priešingo dalyko. Visų antra – leisk man užbaigti, tuomet galėsi komentuoti
- Gerai, dovanok. Tęsk. Įdomi istorija iš Šventojo Rašto...
- Taip. Pradžios knygoje, antrajame pasakojime apie Kūrimą yra rašoma, kad žmogus davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims. Žmogus galėjo jiems viešpatauti, juos valdyti. Būtent dėl to, kad jis davė vardus. Pavadino juos. Hebrajų suvokimu, vardas yra esmė. Žinodamas esmę, galiu valdyti.
- Bet taip nėra. Štai, matau boružę, vadinu ją boruže, tačiau ji nepaklūsta man...
- Matai, čia jau prasideda žmogiškoji kūryba, aštuntoji diena. Manding, kai išvijo mus iš Edeno, mes pamiršome tikruosius vardus. Be to, tai tik vienos religijos nagrinėjimas. Jų apstu.
- Bet tu išsirinkai patogiausią.
- Atitikmenų jam galima rasti visose religijose. Pasakoju tau artimiausią, papasakoti visus juos prireiktų kelių dienų nepertraukiamo kalbėjimo.
- Kalbėk toliau.
- Todėl Mozė, manau, gudraudamas klausia viešpaties vardo, o jis jam tepasako esantis tas, kurs yra. Mes dažniausiai turime vardus, kurie atspindi vardadavio lūkesčius ar viltis. Dargi – viskam ko bijome yra duodamas vardas. Žmonės jų turi bent po du, dėl atsargos. Jūros, kalnai, upės, dykumos... viskas pavadinta. Mes ypač stengiamės pavadinti meilę, baimę, kitus jausmus. Kiek daug yra teorinių knygų apie jų prigimtį, esmę. Lyg ir neturėtumėme jų bijoti, bet tiesa kalba pati už save. Dabar duodami vardą mes valdome. Bet tik save, atžvilgiu pavadintojo. Galime valdyti savo baimę, kai žinome, ko bijome. Baisiausia baimė yra to, ko bijai nepažinusi. Grįžtant prie mudviejų – tu išsyk paklusai man nė nedvejodama, nes tavąjį vardą aš žinojau, o manęs įvardinti tu negalėjai. Jei galėtum, ir iš tikrųjų manęs nepažinotum, būtum atsisakiusi. Joks gyvūnas negalėjo ištarti Adomo vardo ir negalėjo ištarti savojo. Jei galėtų, taptų tuo, kuriam paklūsta esmė.
- Prie ko veda teologiniai išvedžiojimai?
- Varde iš tikrųjų esama galios. Aš ir jo netekau, be viso kito. Pagalvok – kaip gali bevardis būti bet kokios bendrystės dalimi?
- Bet kokiam santykiui būtinas įvardinimas. Net pamačius nepažįstamąjį, matau, kad jis žmogus, vyras...
- Būtent. Tame slypi šių dienų magija. Mes bandome save įtikinti, kad burtų laikotarpis praėjo ir visus kerus atskleidė mokslas, tačiau pastarasis juos tik padarė stipresnius ir mažiau suvokiamus. Kuo labiau plečiame savo suvokimo ribas, tuo mažiau galime suvokti tai, kas peržengia žmogaus suvokimą. Tai gali būti tik juntama.
- Klausyk, užteks filosofinių diskursų. Neabejoju, kad jais naudodamasis, įtikintum mane ne tik tuo, kad netekai savęs, bet ir tuo, kad aš esu, na, tarkime medžiaėdė katžuvė.
- Atleisk, bet nežinau ar atsiribojęs nuo tų diskursų, galėčiau papasakoti. Juk tai visgi yra pasakojimas apie žmogaus esmę.
- Bandyk paprasčiau.
- Pabandysiu. Taigi nūdien prarasti save yra sunkiai įmanoma. Pasaulyje mūsų yra trisdešimt keturi. Kol kas. Bet aš nenoriu taikytis su tokia padėtimi. Aš noriu atgauti save.
- Natūralu. Labai paprastas savininkiškas noras.
- Kad ir taip. Netekęs savęs aš laimingas, nes patyriau, kiek daug yra visko, kas nesu aš. Žiūriu į visa tai ir suvokiu du dalykus. Pirma – tai niekada nebuvau aš ir tai yra laimė, nes gyvendami mes manome, kad visa esame mes ir visa yra mums ar mūsų. Praradęs save suvokiu, kad labai daug yra to, kas nėra aš. Antra – nors visa niekada nebuvo mano ir niekada nebuvo manimi, visgi visa yra mano ir man. Nes žiūrint į visą, suvokiant, kad tai ne mano, ne man ir ne aš, skauda. Dėl kiekvienos dulkelės skauda, nes suvokiu, kad kadaise tai buvo mano ir manimi, bus mano ir manimi, bet dabar aš tai praradęs. Netekęs savęs netenku kiekvienos dulkelės ir po to ją stebint, kaip ji lėtai sukasi šviesoje, dėl praradimo apima toks skausmas, lyg netekus artimo. Bet aš be galo pavargau nebūti. Manau, kad tai baisiau negu mirti, nes aš bijau to, kas man nežinoma. Aš jau esu ten, kur manęs nėra... tai sunku paaiškinti, bet tas jausmas yra nepaliaujanti kankynė. Ir aš bandysiu ją baigti.
- Kaip?
- Teigdamas save. Visaip, kaip tik galėsiu.
- Kiek laiko tai tęsiasi?
- Trisdešimt dvejus metus. Viliuosi įgyvendinti savo planą ties trisdešimt ketvirtaisiais, taip teigsiu save dabartyje.
- Kaip gali žmogus netekti savo esmės?


***

- Viršaiti, tik keletą žodžių, aš galiu jums dar sumokėti.
- Aš jau aiškinau visiems, po kelis sykius, varge, man liežuvis baigia nudžiūti.
- Maldauju, aš turiu beveik visą istoriją, man tereikia keleto sakinių ir ji bus baigta.
- Šita istorija niekada nebus baigta, nes ji niekad ir neprasidėjo, supranti? Niekas ja nepatikės.
- Bet jau keliasdešimt leidinių ją spausdina mūsų šalyje, o iš viso pasaulio plūsta žmonės.
- Ar bandei kalbėtis su vežiku?
- Bandžiau, bet jis visą laiką blevyzgoja nesąmones, keikiasi, jo šneką apskritai sunku suprasti, tai tartum visų tarmių kratinys. Šneka apie kažkokius pisulus, šnypšlius, padubakius...
- Jis veikiausiai žino daugiau už mus visus, bet jei jau taip... išsitrauk savo diktofoną, neturiu daug laiko...
- Gerai. Štai, galit pradėti.

Viršaitis, nuskambėjus tiems žodžiams, tartum atmintinai išmoktą istoriją pradėjo pasakoti, mašinaliu balsu, greitai berdamas žodžius.

- Jis save teigė. Labai daug ir stipriai. Teigė save, tai, kas jam buvo likę artimiausio vardui, teigė visaip įmanydamas. Garsais, vaizdais, kvapais, skoniais... visais jutimais. Teigė laiku, erdve, mintimi, žmogumi. Ir vis ieškojo būdų naujai iškelti tą absoliutų teiginį – save. Kai neteko savęs, kai niekas jo nebeturėjo, kai niekas nebegalėjo jam teigti jo, paprasčiausiai ištardamas vardą, jis visais įmanomais ir neįmanomais būdais pradėjo teigti save. Trisdešimt ketvirtuoju numeriu. Tai viskas ką aš žinau.
- O jei konkrečiau?
- Nežinau, kodėl trisdešimt keturi, bet jam tas skaičius labai imponavo. Trisdešimt ketvirtas namas, trisdešimt ketvirtojoje gatvėje... Architektūrinės detalės, spalvos, viskas sukosi aplink tą skaičių. Minutės, žmonės – viskas iš trisdešimt keturių.
- O tą pačią dieną? Kas įvyko būtent prieš patį finalą?
- Namas buvo trisdešimt keturių aukštų, tiesa visų, išskyrus viršutinį, aukštis buvo menkas. Viršutinio – trys metrai keturiasdešimt centimetrų.
- Taip ir kas vyko?
- Ten buvo trisdešimt keturi žmonės. Iš dabar čia esančių – aš, vežikas ir mergina, kuri atvažiavo su juo. Jos klausinėti nebandėte?
- Bandžiau, bet ji pradėjo mane mušti.
- Na ką gi... Tą dieną, minučių ir sekundžių tikslumu jis mūsų visų paprašė užlipti į viršutinį aukštą ir stovėti prie langų. Pats liko apačioje, žiūrėdamas į mus.
- Kas tuomet?
- Tuomet, davus ženklą, mes turėjome sušukti.
- Ką?
- Namo, numeris trisdešimt ketvirtasis!
- Ir tada?
- Tada jis nusišypsojo. Ir išnyko.


***


- Vežike, jis tai padarė. O kas dabar?
- Dabar, miela, jis tuose pačiuose laukuose, kuriuose nieko nematė.
- Tu kalbi be jokio tarmiškumo.
- Taip.
- Visa tai taip beprotiška... niekas nepatikėtų, jei papasakočiau.
- Ar tu pati juo tikėjai, girdėdama jo istoriją?
- Ne. Bet galiausiai, kai visi jau buvome tame name, tą akimirką, kai šaukėme jį... Tikėjau. Daugiau nei tikėjau.
- Taip ir turi būti. niekas tavimi nepatikės, nes tam reiktų daugiau nei tikėjimo. Gali visa tai aprašyti, sukurti pasakojimą. Pati žinai, kad tai tavyje netilps.
- Parašysiu. O jis?
- Mes negalime jo suvokti. Jam reikėjo kur kas daugiau nei vien žmogiškas priėmimas, žmogišką priėmimą labai lengva paneigti. Tai susidėjo iš viso to, ką jis buvo atradęs, iš visų tų būdų, kuriuos galėtume vardinti, bet apie kai kuriuos net nenutuoktumėme. Bet mes jau negalėsime patirti kaip. Nes taip patvirtinęs save, peržengęs žmogiškumą, jis tą pačią sekundę tapo nesuvokiamas mums. Mes jį matėme, girdėjome, lietėme, kol jis buvo mūsų suvokimo ribose. Bet jis išėjo, nors neišnyko, bet jau nė vienu jutimu negalime jo aprėpti.
- Lieka prisiminimai, ar ne?
- Baugu, išties baugu ir sau tą pripažinti, nes iš rankų išsprūsta tai, ką regis jau turėjai tvirtai sugniaužusi. Mūsų prisiminimai nėra visiškai mums pažinūs. Neturėtum nustebti – juk jie skamba iš tos pačios varpinės kaip ir sapnai.
- Tu žinai kur kas daugiau nei pasakai?
- Galbūt. Bet daugiau yra tai, ko kalba neišsakysi. Nebent pačia paprasčiausia, bet ir ja pasakius, nieko nesuprastum.
- Paprasčiausia kalba?
- Lévé pié aw. Ni ti moun ka joué la! Kreolų kalba tai reiškia „Sulėtinkite. Čia žaidžia vaikai! “ Išvertus pažodžiui – „Pakelk savo pėdą. Čia žaidžia maži žmonės! “ Tai pati paprasčiausia iš visų esančių kalbų, galgi dar Riau indoneziečių.
- Kaip visa tai pasakytum kreoliškai?
- Žmogus yra besišypsantis kaip ir jo Dievas.