Martha_WinterŠis kūrinys buvo pateiktas konkursui.
Besišypsančios įžymybės, mojuojančios išpuoselėtomis rankomis, tvirtai besiremiančios į raudoną kilimą smailais aukštakulniais ar plačiais juodais batais. Jų oda švyti dirbtiniu lygumu ir tobulu įdegimo laipsniu, veida nepripažįsta plonesnio nei poros centimetrų sluoksnio makiažo, o kūnas nevilki pigesnių kaip nuosavo namo Vilniaus centre kainos rūbų. Klykiančių žmonių (dažniausiai merginų) minios ir šimtai fotografų skleidžiamų blyksnių joms tapo tokiu pat įprastu reiškiniu, kurį mums atstoja šilti namai, kvepiantys duona. Ar jiems ten tikrai taip linksma? Ar tiems gražuoliams iš televizijos ekrano ir žurnalų viršelių tikrai patinka jų gyvenimas? Netikiu, kad žmogaus kūnas yra toks stiprus aktorių ir dainininkų profesijoms be jokios pašalinės pagalbos. Jie neišsiverčia be svaigalų, o per interviu seka pasakas apie miegą, sportą ir salotas. Kuris save gerbiantis žmogus norėtų, kad visas pasaulis žinotų kiekvieną jo mintį ir geriau už jį patį atsimintų viename ar kitame renginyje ištartą frazę? Kas nenorėtų turėti bent kiek asmeninio gyvenimo?
Gerbėjų minios praranda savuosius „aš“ dienas leisdami „facebook‘e“ ir „twitter‘yje“ sekant savo dievaičius, o žvaigždės taip pat pameta didžiulę dalį savęs tapdamos klonais. Net savo mylimiausių aktorių dažnai neatpažįstu, nes bent kas pusmetį yra keičiamas įvaizdis darkant plaukus. Taip, kai kurios įžymybės nenori būti taip labai panašios į kitas, kad jas laikytų Siamo dvynėmis. Bet keičiant įvaizdį vis vien mepasiekiame sielos gelmių, kuriose visi esami individualūs. Kurgi rasti dvasingumą?
Norint praktiškai atlikti kažką naujo reikalingi pagrindai – Teorija. Mes esame tokie kūriniai, kad „nespaudžiant“ laikui ir baimei pirmiausia gautą informaciją ramiai apmąstome. Taigi, „sukramtydami“ Teoriją į pasąmonę įsirašome gautas žinias. Jas pritaikyti praktikoje bandome patys. Sekasi įvairiai, tai priklauso nuo begalės priežasčių. Bet turėdami informaciją nebesam nuogi, taigi atrodome visai padoriai. Pradedam rengtis? (Beje, šiais laikais visi neturi laiko, ne esmė, kad to pono niekas niekad neturėjo. pasistengsiu viso gyvenimo kursą sutalpinti į 34 mažus namelius).
Pirmuosiuose trijuose nameliuose gyvena Viltis, Tikėjimas ir Meilė. Ši šeima susikūrė labai seniai, kai Viltis sutiko Tikėjimą ir po kiek laiko jiems gimė Meilė. Vaikai yra didžiausi stebuklai šioje Žemėje, todėl Meilė iš šio trejeto dieviškųjų dorybių yra svarbiausia.
Ketvirtame-dešimtame nameliuose gyvena gerieji darbai kūnui ir sielai. Septyni pagalbos metodai, kurie pasiteisina tik vyraujant Meilei. Dėl jos jie gyvena po du.
Vienuoliktame-dvidešimtame nameliuose gyvuoja bene svarbiausios gyvenimo taisyklės – dekalogas.
O dvidešimt pirmame – dvidešimt penktame namukuose – mūsų žemiškosios Bažnyčios įsakymai.
Dvidešimt šeštam – dvidešimt aštuntam nameliuose triūsia žymiausi gerieji darbai, o dvidešimt devintam – trisdešimt antram – pagrindinės dorybės.
Trisdešimt trečiame namelyje ilsisi didysis įsakymas, kuris stengiasi viską apibendrinti. Tačiau jam nelabai sekasi, nes pamiršo, kas gyvena trečiame namelyje; taip pat jis susipainiojęs užmiršo savo reikšmę, kuri labai svarbi. Bet kai dar kartą viską patikrino ir į užrašų knygelę surašė visus iki vieno gyventojus, nusprendė padaryti išvadą ir ją apgyvendinti namelyje numeris trisdešimt keturi.
Taigi, anksčiau nei po mėnesio į naujus apartamentus atsikraustė „Dievas yra Meilė“ (Jn 4, 16).
Dar kartelį pažvelkite į šį naujakurių kvartalą. Ar bent vienas namelis yra pastatytas kurios nors žvaigždės širdyje? Nebent iškreipta meilės sąvoka (kad tai tik jausmas, susižavėjimas, aistra). Argi žvaigždės neturėtų šviesti? Ir šviesti ne tik matoma šviesa, tačiau ir mokslo, žinių šviesa? Argi jo neturėtų rodyti teisingo kelio tai nemąstančių, zombiais virtusių žmonių masei? Dar ir kaip turėtų. Turėtų pasitelkę savo talentus (muziką, aktorystę) skleisti visuotinę šviesą. O kaip yra iš tikrųjų? Įžymybės, norėdamos tapti itin garsiomis, sudaro sandorius su velniu ir siekia vien šlovės. Po kiek laiko paskęsta alkoholio ir narkotikų liūne, palikdamos savo gerbėjus be vedlio.
Man peršasi visai logiškai skambianti išvada: tos asmenybės, kurias šiandien vadiname žvaigždėmis, tėra pilkos dulkės. Tikrąsias žvaigždes galime pažinti tik ieškodami. Taigi, gal aplankykime visų namelių gyventojus ir pasilikę trisdešimt ketvirtame pasimokykime atrasti tikrąsias žvaigždes...
