Be kaltės

Sprogo šelmis pavasaris, užtaisytas emocijom grožio,
Kai už kampo su dalgiu pavargusi snaudė dama:
Ak, nejau tik jinai išsapnavo, kad sutemos guodžias -
Nes  į savo namus nesugrįš sutrumpėjus  daina.
Ir  daug sykių rytais aš pabusiu nuo nerimo ritmo
Tų nematomų žingsnių, kurių kažkodėl pritrūkai...
Bus visi kaltininkais, kurie be kaltės pasiliko,
O kalčiausio nebus, nes verdiktas beprasmis aukštai.
Šuo klajos ir ieškos tarp pažįstamų tavo šešėlio –
Jo nebus įdienojus pavasariui – tik šurmulys
Tavo upės nežinančios, kaip tu visiems nusidėjai,
Nesuvokęs, kad seka niūri ir  bežodė mirtis.