Namas Nr. 34

Šis kūrinys buvo pateiktas konkursui.

(ištrauka iš publicistinio pobūdžio leidinio „NN miesto gatvių ir namų istorijos“)

Šis namas išsiskiria tuo, kad yra vienintelis toksai senovinis ir todėl įdomus objektas visame mieste. Aišku, yra dar ketvertas skirtingų konfesijų šventovių ar, pavyzdžiui, rotušė, tačiau tokius pastatus turi visi miestai, be to, dažniausiai jie būna skirti viešųjų tikslų įgyvendinimui ar bendruomenės rinkimuisi, o štai namas Nr. 34 – vienintelis išskirtinai gyvenamasis praėjusius amžius menantis pastatas visame mieste.
Istorijose, kurias jis tikrai norėtų parodyti savo sienomis, atsispindi viso kvartalo prabėgusių dienų dvasia. Aišku, šiandieniam prašalaičiui šiuo metu sunku būtų viename pastate įžvelgti viso kvartalo pastatų ansamblio dvasią. Jis greičiau yra kaip vienas kokiam nors autoriui būdingas chrestomatinis pavyzdys su visais to kūrėjo techniniais pasiekimais, tačiau gal būt kokiam nors nereikšmingam kūrinėlyje yra tokių nuoširdžių ir autoriui pačių mieliausių vietų, kurių grožis yra jam visiškai nebūdingas, galbūt ir techniškai neįspūdingas, tačiau pribloškiantis tuo, ką byloja. 
Tokiu pavyzdžiu galėtume laikyti ir namą Nr. 34. Kadaise puikavęsis tarp panašių pastatų iš panašaus laikotarpio dabar, atsidūręs tarp šiuolaikinių „dėžutinių“ daugiabučių jisai atrodo kaip visiškas anachronizmas, per prievarta kokio nors ekscentriko noru ir lėšomis iš senosios miesto dalies atitempta senovės liekana. Lyg toje vietoje būtų atsivėrusi laiko duobė, o per ją iš senųjų laikų per kol kas dar neištirtą tokiose laiko skylėse pasireiškiantį senovėje tvyrojusios kūrybinės dvasios spinduliavimą būtų išsikristalizavęs kadaise tenai stovėjęs pastatas. Arba kokie nors nedorėliai būtų „prisižaidę“ su laiko mašina, atsisiuntę šį pastatą iš praeities ir nesugebėję sugrąžinti atgal. Greičiausiai įvyko koks nors šiuos abu pastaruosius atvejus vienijantis variantas.
Pastato neatitikimas savo aplinkai tiesiog stebėtinas. Ir ne tik spalvose. Aplinkiniai namai geltoni ar pilkai balti, o šis raudonas. Vis dėl to atrodo, kad jo buvimas šioje vietoje tiesiog būtinas. Be jo visas kvartalas būtų siaubingai apiplėštas. Visiškai ne dėl to, jog bet koks rimtesnis namas brangiai kainuoja.
Dauguma populiariai vadinamų naujųjų mikrorajonų pasižymi tuo, kad miestiškas įgyvenimas juose menkas, o kaimietiškas – sunaikintas, taip ir stovi jie vargšeliai bedvasiai, galima sakyti, ne tik miestų, bet ir visos kultūringosios miestiškosios Europos pakraštyje, praktiškai ir skirti atsikėlėliams į miestus, vadinasi, kaimiečiams.
Taigi aptariamojo objekto buvimas eliminuoja „tuščios vietos“ variantą. Jeigu šitas čia stovintis pastatas yra visiškai autentiškas, o atitinkami mokslininkai tuo visiškai neabejoja, vadinasi, ir šie pastatai nepastatyti ten, kur anksčiau tiktai karvės ganėsi, tai yra žmonių tiesiogiai negyvenamoj aplinkoj. Jei čia ir buvo kaimas (nors moksliniai duomenys to nepatvirtina), jis nebuvo mažiukas ir nebūtinai jo visi gyventojai užsiiminėjo žemės ūkiu. Arba, aiškiau kalbant, ši vieta pasižymi senom miestietiško gyvenimo tradicijom.
Tačiau labiausiai dėmesį patraukia spalviniai plytų kontrastai. Jei šalia esantys namai su laiku pilkėja, jų atspalviai purvinėja, tai namas Nr. 34 nepasiduoda tokiam laiko įsiveržimui. Su kiekvienais metais jisai vis šviesėja. Ypač tai matosi rytais, vidudienį ir vakarais.
Kai rytais kylanti saulė nudažo jo kampą, atrodo, kad jisai sugeria į save saulės šviesą, po to ją pakeičia ir išspinduliuoja savo švytinčios tamsiai raudonos spalvos bangas. Saulei kylant ir sienai po truputį geriant jos energiją, plytos įgyja vis tamsesnį raudonos šviesos atspalvį, tačiau  erdvė šalia jų atrodo bespalvė. Įšilus kaip reikiant galima pamatyti, kaip tuo atspalviu persiima ir anksčiau neturėjusi spalvos erdvė. Aiškiau įsižiūrėjus, galima pastebėti, kaip erdvė iš lėto įgyja spalvą ir plinta toliau iki tam tikro taško.
Per pietus, kai saulė pergalingai išdidžiai įsitvirtina zenite, šviesa užplūsta visus kampus ir užkaborius. Tuo metu spalvos pradeda pulsuoti, o ypač tas matosi nuo gatvės pusės, kur besisklaidantys mašinų dūmai priverčia jas mainytis lyg žiedadulkės balutėse. Jei kas nors iš pro šalį tuo metu skubančiųjų imtų ir sumanytų sustoję atsidžiau įsižiūrėti, tikrai nustebtų pamatę nuostabų atspalvių žaismą.
Vakaras šiuo požiūriu gerokai ramesnis. Leidžiantis saulei, mažėja ir švytėjimo intensyvumas. Nurimsta atspalvių žaismė. Apšviestieji kampai įgyja vienodą palaipsniui tamsėjančią spalvą.
Tačiau kai kam šis namas gražiausias naktį ar apniukusią dieną. Ypač giedrią naktį, kuomet mėnulis išryškina tikrojo plytų atspalvio naktinį variantą. Tada raudona spalva netenka savo švytėjimo ir atskleidžia specifinį šviesiai raudoną atspalvį. Tas pats pasakytina ir apsiniaukusią dieną. Tik tuomet tas atspalvis dar vos vos pašviesėja.
Tuo metu atrodo, lyg namas, per visą per dieną gėręs neigiamas juo praėjusių žmonių emocijas, bando jas perdirbti ir išgauti net ir neigiamose emocijose esančią teigiamumo dalelę.
Belieka tik įsivaizduoti tuos laikus, kai šis svetimo laiko belaisvis stovėjo savo laikmečio kvartale. Kaip turėjo atrodyti visa aplinka, visas kvartalas, nustatytas keliasdešimčia tokio tipo namų ir turint galvoje, jog kiekvienas namas dėl savo individualumo būtų skleidęs vis kitokius šviesų virpesius. Pro juos būtų ėję kitokiais rūbais nei šiandien apsivilkę žmonės, o grindiniu barškėdamos riedėtų karietos, keldamos tik dulkes, kad benzinos kvapas netrukdytų grožėtis. Iš kambarių išeitų vienos ir tos pačios specialybių grupės žmonės, trauktų link centro susitikti su kitais žmonėmis iš kitų namų ir kvartalų. Eidami jie šnekėtųsi apie viską, kas tik patenka viešumon iš už neatidarytų durų ir jų istorijos pintųsi ir vingiuotų iki senų senų laikų, kai dar būtent šie supantys juos namai nebuvo pastatyti, nors ir vieta nebuvo iki plynų laukų išlyginta.
Tačiau tie laikai jau seniai pasibaigę. Vieną dieną, o gal greičiau naktį, nes tų laikų idėjų kultivuotojai dažniausiai galvodavo tamsiuoju paros metu, buvo nutarta, kad reikia iš pamatų atnaujinti senajį pasaulį ir sukurti naują, pažangiai modernų. Atnaujinimas prasidėjo nuo senų per daug neišvaizdžių namų griovimo. Juk paprasčiausias neypatingai turtingų amato specialistų namas negali turėti jokios meninės ar tuo labiau kultūrinės reikšmės. O kažkokia dvasinė reikšmė? Tuose namuose pragyventų emocijų svoris? Bet kam tai rūpi, juk tokio svorio konkrečiais vienetais nepamatuosi. O ko neįmanoma pamatuoti, paliesti, tų laikų protingiems žmonėms atrodė neegzistuojančiu dalyku. O kam kvaršinti galvą tuo, kas neegzistuoja?
Taigi vieną dieną atvažiavo griovimo technika ir nuo žemės paviršiaus po truputį su žeme sulygino visą kvartalą. Buvo pasigailėta tik to vieno aptariamo pastato ir tai tik dėl jo ypatingo  išdėstymo sklypo matmenyse (buvo pastatytas rombiškai), mat Urbanizacijos taryba nutarė, jogei toksai pastatas tiems laikams turėjo atrodyti labai moderniai ir dėl to atitinka pažangos dvasią, tvėrusią visais laikais ir štai nuo dabar tvirtai besiskleidžiančią visame moderniajame pasaulyje. 
Taigi taip mūsiškas pastatas ir liko stovėti. Tuščia erdvė aplink jį ilgai netvėrė, tačiau tų šiuolaikinių liaunų daugiabučių pro tarpus praleidžiama šviesa tarsi paliko tarpą šio namo esmėje. Kartu su kaimynais jis neteko ir savo egzistencijos prasmės, nes pasibaigus prievartinį pažangos skiepijimą dažniausiai lydintiems karams, ankstesnieji gyventojai negrįžo, o naujiems neleista įsikelti. Iš namo Nr. 34 liko tiktai sienos, dar bandančios prabilti senai užmirštais akcentais. Tačiau tie akcentai, senosios kalbos neatitikimai su šiuolaikine, šiandieniams laikams kelia tik juoką ir dažniausiai naudojami pašiepimui...

Priedas Nr. 1
Pats įdomiausias pasakojimas, susiję su N gatvės 34 namu. (Surinkta autoriaus iš senolių prisiminimų apie girdėtus pasakojimus)

Dauguma senųjų namų, nepriklausomai nuo paskirties pobūdžio, prikaupia pačių įvairiausių, dažniausiai šiurpulingų (nes kitokios žmonėms nelabai įdomios) istorijų. Netrūksta jų ir N gatvės 34 namui. Pasakojimai, siejami su juo, įvairūs: nuo susipykusių žmonių ginčų laiptų aikštelėse ir vieno iš ginčininkų nustūmimo apačion iki vaikų, įlindusių į patalynės pervilkimui paruoštas antklodes ir ten uždususių. Visokiausios muilo operos vertos meilės ir pavydo istorijos iki šiol plinta, nes jų dalyvių palikuonys juk iki šiol gyvena kituose miesto kvartaluose. Visų jų neišpasakysi, o ir visos jos vienodos ir panašios į kitas panašių ir visiškai skirtingų namų istorijas.
Tačiau vienas pasakojimas skiriasi nuo visų kitų, paplitusių mieste. Galima sakyti, jisai yra po to sekusių pasakojimų pagrindas.
Iki šių dienų žmonės pasakoja, jog kažkada namo palėpėje kambarėlį nuomavosi kažkoksai neaiškus tipažas, greičiausiai magas ar burtininkas, kuris vertėsi homunkulų ir golemų gamyba.
Sklido gandai, kad magijos meistras juos gamina pagal užsakymus, nes pas jį karts nuo karto užeidavo ar miesto centre esančiose užeigose susitikdavo kažkokie neaiškūs žmonės, kurie ateidavo tušti, o po antro apsilankymo išeidavo kažką nešdamiesi po savo apsiaustu.
Kaip žinia, tiek homunkulas, tiek ir golemas yra tokie tik pusiau žmogeliukai, neturintys laisvos valios. Šio amato meistrai juos gamindavo kokiam nors konkrečiam darbui.
Mūsų meistras juos gamindavo tiktai geriems darbams. Tačiau, nuo mažens gyvendamas magijos ir alchemijos pasaulyje, buvo naivus ir gamindavo dirbtinius žmones bet kam, kas pasakydavo gerą tikslą. Tačiau, kaip minėjome anksčiau, tie jo gaminiai neturėjo savo valios, jie tvirtai nežinojo, kas yra bloga, o kas gera, tad nusipirkęs tokį žmogiūkštį asmuo galėjo jį perkalbėti. Aišku, senasis magas jiems pasakydavo, kas yra blogai, tačiau jo klientai susukdavo protą savo pirkiniui, teigdami, jog jų padarytame blogyje bus dalis gėrio, geras darbas, paverčiantis visą  golemo ar homunkulo triūsą gėriu. Be to, jiems dažnai buvo įteigiama, jog padarydami išmanų nusikaltimą jie kuria meną, o juk per jį žmogus bendrauja su savo esme, kurios jis nežino ir nesupranta.
Tačiau kad ir koks buvo uždaras mago ir alchemiko pasaulėlis, ir jį netrukus pasiekė šnekos ir straipsniai laikraščiuose apie pasipylusius nežinomų asmenų atliktus šiurpiai paslaptingus nusikaltimus. Galų gale net kažkas pamatė, kaip tokį nusikaltimą įvykdė kaži koksai žmogeliukas.
Mūsų meistras sunerimo. Jisai nustojo bendrauti su klientais ir pasinėrė į tyrinėjimus, kurie suteiktų laisvą dvasią tokiems sukurtiems žmogeliūkščiams. Pirmiausiai jis atsisakė alchemijos ir pasinėrė vien į magiją.
Magijos būdu buvo kuriami vien golemai. Norint kokį sukurti, reikėdavo pasinerti į įvairius Dievo vardų variantus. Ilgai galvojo meistras, kaip čia jam pasielgti. Gal užrašyti Dievo vardo raides baltai ant juodo? Tačiau tokiu atveju balta spalva visiškai užgoždavo juodą. O gal nugrimzti į juodą erdvę ir iš jos išskirti baltą šviesą? Tačiau magas buvo toks geras, jog niekaip pačioje savo intelekto gilumoje negalėjo įsivaizduoti juodos spalvos.
Jis turėjo mokinį, kurį mokino visų savo amato paslapčių. Vieną dieną tas mokinys atėjo pas mokytoją ir parodė jam savo pirmąjį homunkulą, kuris buvo daug nuostabesnis už visus iki šiol mokytojo matytus. Žmogeliūkštis atrodė kur kas išvaizdesnis nei mago kurtieji, o be to, ilgai ir kantriai dirbant, jį buvo galima išmokyti nuosava širdimi skirti gėrį nuo blogio. Tačiau tai buvo ilgo ir kruopštaus auklėjimo vaisiai, o burtininkas jį norėjo sukurt gerą jau iš anksto, nuo pat pirmo oro įkvėpimo, lyg būtų suteikęs kūną kokiai šventai dvasiai. Vis dėl to mokinio sukurtojo savo išvaizda kaip mažo žmogaus, o ne pabaisos, atrodančio tobulesnio homunkulo vaizdas nėjo iš galvos. Senasis magas suprato, jog pavydi mokintiniui ir susigėdęs pabandė nuslopintį šį neigiamą ir garbingam žmogui nederamą jausmą. Atrodė, jam pavyko atsikratyti neigianų jausmų, tačiau kai kitą kartą pasinėrė į šventų raidžių ir skaičių kombinacijas, pajuto, kaip jį apima juoda erdvė.
Šio pasakojimo herojus suprato, jog dabar puiki proga pabandyti išgauti šviesą iš tamsos, tačiau jam iš karto tai padaryti nepavyko ir jisai lyg praradęs protą ėmė blaškytis po savo kampą daužydamas ir vartydamas indus bei mėtydamas raidžių ir skaičių kombinacijų knygas. Tik staiga jisai nurimo ir sustingo. Prieš savo akis aklinoje tamsoje išvydo tarsi kokias baltos medžiagos draiskanėles, atrodančias lyg siūlai ir sutelkė į jas dėmesį. Pradžioje juoda spalva jam neleido keliauti į šviesą, bet įveikęs tamsumas sielos valios jėga, galutinai išsivadavo iš tamsos pinklių.
Dar kartą atėjus mokininiui, magijos meistras jam viską išpasakojo ir pasakė, jog bandys tą šviesą išsinešti su savimi ir su jos pagalba sukurti tobulą golemą. Deja, kai kitą kartą mokintinis atėjo į mokytojo namus, rado jį gulintį kniūbsčią ir jau negyvą, visur buvo pilna šukių, knygų, o ant grindų išbėgęs skystimas tiesiog akyse graužė batų padus.
Ilgai ilgai po šių įvykių blogi liežuviai pliaukšėjo, jog magas taip ir nesugebėjo pasiimti iš juodumos išskirtos baltos šviesos su savimi, nes anksčiau sielą sužeidęs kad ir nedidelis blogis užvėrė tokią galimybę, o numiręs juodumoje, per agonijos laiką į namą prileido blogųjų dvasių, kiurios ir kenkia jo gyventojams visokiomis nelaimėmis, juk kituose namuose jų tiek daug neįvyksta...

Priedas Nr. 2. Rimtoji namo Nr. 4 analizė
Namas suprojektuotas ir pastatytas XVIII šimtmečio metais ir skirtas besiplečiančių manufaktūrų, virstančių tikromis didžiulėmis gamyklomis, pameistriams, kurie kartu vadovavo ką tik priimtiems ar pagalbiniams darbininkams, o ir patys už didesnį atlyginimą dirbo sudėtingesnius darbus.
Sklypo erdvėje namas išdėstytas rombiškai, todėl sklypas didesnis nei įprasta tam kvartalui. Manoma, kad namas buvo apjuostas tvora ir atskirtas nuo kitų darbininkams skirtų namų. Dėl rombinės namo padėties buvo pasirinktas įėjimas ne per tvoros vidurį, o jos šone.
Namas penkiaaukštis, kiekvienam aukšte dešimt butų su atskirais tualetu ir virtuve bei trimis dideliais gyvenamaisiais kambariais. Viršutiniame aukšte įrengtos palėpės, manoma, skirtos dar bešeiminikiams pameistriams ar nuomotojams. 
Namo plytos pagamintos iš vietinio molio, į kurį primaišyta smulkių visokiausių spalvų stiklo duženų, greičiausiai tiekiamų vietinių stiklo manufaktūrų. Ryšium su tuo manoma, jog tai galėjo būti stiklininkų gildijai priklausę namai, skirti stikliams, bet galbūt nuomojami ir kitų amatų darbininkams.
Remiantis išlikusiais aprašymais, piešiniais ir nuotraukomis galima teigti, jog įėjimas į patį namą buvo kuliai papuoštas: abipus centrinių durų šonų buvo pritvirtintos (dabar smarkiai aptrupėjusios ir veik neatpažįstamos) puskolonės, kurias viršuje jau virš durų jungė trikampis su jame įtaisytu lipdytu puošybiniu augaliniu ornamentu. Pačiame ankstyviausiame randamame piešinyje galima pamatyti pavaizduotas iš abiejų namo pusių stovinčias dvi aukštas dekoratyvines vazas. Namo viduje atliekant tyrinėjimus jokių sienos puošybos pavyzdžių neaptikta, grindys turėjo būti medinės.
Galima drąsiai teigti, jog pastatas atitinka tipiškus to laikmečio taip vadinamus “pigiuosius namus”, skirtus gyventi kokio nors amato meistrystės patirties turintiems, bet dėl cechų vidinio uždarumo negalintiems tapti meistrais, tuo metu po truputį dar tik besiformuojančiam, XX a. galutinai susiformavusiam darbininkų – specialistų sluoksniui.
Iš archyvinių dokumentų žinome, jog visus sklypus, iš kurių buvo suformuotas gyvenamųjų namų kvartalas, nusipirko Manufaktūrininkų sąjungą tam, kad įrengtų gyvenamąsias patalpas darbininkams. Teritorija buvo apstatyta tokiais pat vienodais namai, tiktai jų įėjimai suprojektuoti ir įrengti tiesiai priešais gatvę, neįrenginėjant puskolonių ir dekoratyvinių vazų apie pagrindinį įėjimą, o ir į plytas dėta gerokai mažiau spalvoto stiklo duženų.