ŽolininkasŠis kūrinys buvo pateiktas konkursui.
Ji numirė. Niekuo nepadėjo mano maldos, verksmas, prakeiksmai. Nepadėjo nei kunigas, kurio ji šaukėsi. Išvarytas iš palatos sudribau kėdėje ir laukiau, kol ji išpažins nuodėmes. Paskutinį kartą. Išėjęs pasiteiravo manęs, gal norėčiau pasikalbėti. Paklausiau, ar ji gyvens. Juoda sutana išnyko baltų chalatų jūroje.
***
Paskutinė mintis prieš užmiegant buvo troškimas, po lietingų dienų pagaliau sulaukti giedro ryto. Pabudęs puoliau dairytis pro langą, bet virš miesto drybsojo stori debesys, panašūs į murziniausią kempinę, iš kurios sunkėsi drumzlinas vanduo. Užkaičiau arbatinį, paglosčiau katiną – nusijuokiau – jis nemėgsta, kai yra liečiamas, pasimuisto ir išbėga iš kambario, prie durų dar pažiūri atgal priekaištaujančiu žvilgsniu – juk tu žinojai. Įjungiau radiją. Grojo liūdną dainą. Po to linksmą. Laukiau žinių. Visada rytais išklausau žinių, o tik po to įsijungiu telefoną – noriu būti pranašesnis už skambinantįjį. Naujienų pranešėjas kalbėjo monotoniškai, jautėsi, kad yra neišsimiegojęs ir nieko svarbaus nepasakė. Įjungiau mobilųjį. Kaip ir tikėjausi, radau praleistų skambučių. Perskambinau.
- Pasakyk, kam reikalingas telefonas? - kolega atsiliepė neįprasta fraze.
- Kas yra? Per žinias nieko nesakė.
- Apsišik tu su savo žiniom. Radom dar vieną.
- Adresas?
- Tylioji gatvė, 34.
Pasiekus miesto pakraštį, lietus kiek aprimo. Tyliąją gatvę suradau nesunkiai. Ten jau buvo suvažiavę patrulių automobiliai, tyrėjai, medikai. Būriavosi keliolika žmonių. Televizijos kameros filmavo pribloškiančius reportažus. Priėjo kolega. Paspaudėme rankas ir iš karto ėmėmės reikalo.
- Mergaitė. Maždaug trylikos metų.
- Kas surado?
- Kažkoks valkata.
- Ryte? Paprastai tokiu metu jie eina uždarbiauti. Kur jis?
- Dabar kalbasi su dvyniais.
- Spauda suvažiavo neseniai?
- Taip. Kiek galėdami slėpėm, bet sujudimą pastebėję žmonės, matyt, bus pranešę.
- Kada?
- Skambučio sulaukėm apie septintą. Patrulius pasitiko jis pats. Sako, buvo visas išbalęs ir tirtantis.
- Ką sako daktarėlis?
- Dar visai šilta. Dvi, trys valandos. Bet kankino, greičiausiai, žymiai ilgiau.
- Šunys yra?
- Žinoma, bet po lietaus sunkiai ką ras.
- Įtari valkatą?
- Ne.
- Aš ir.
Turėjome laukti, kol viduje apsidirbs daktarėlis ir jo komanda, tad buvo laiko žvalgytis. Namas, kuriame rasta auka, atrodė panašus į visus kitus tokius apgriuvusius ir nutriušusius namus: mūrinis dviejų aukštų pastatas, skylėtas stogas, lentomis užkalti langai, plikuose krūmuose, šalia pamatų, pritrupėję plytų, primėtyta šiukšlių, po purvu tūnąs takelis, išgriuvusi tvora. Dažniausiai eidamas pro tokį namą stengiesi perbėgti į kitą gatvės pusę. O štai mes, jau septintą kartą per tris mėnesius, panašiose griuvenose aptinkame dovanėlę – kaip visada, gražiai įpakuotą ir paruoštą, turėk ir džiaukis. Bet džiaugsmo maža. Kur kas daugiau išbalusių veidų, paklaikusių liudininkų, klykiančių motinų, keršyti žadančių tėvų. Prisidegu cigaretę. Iš namo išeina daktarėlis. Paskui jį išneša uždengtą kūną. Žinau kas ten, nereikia žiūrėti. Pasiūlau daktarėliui užsirūkyti.
- Su malonumu, mano mielas, su malonumu. Žinai, po pirmo karto pasakiau, kad dažnai tokio vaizdo nepamatysi, o dabar jau gailiuosi tų žodžių. Jaučiuos, lyg būčiau prisikalbėjęs.
- Kaip visada?
- Lygiai. Lyg jis...
- O gal ji? Vaikas juk stipriai nesipriešina.
Daktarėlis kilstelėjo antakius.
- Nemanau, kad čia moters darbas. Kur mano mintis? Ak taip, atrodo, kad jis yra pasidaręs trafaretą, pagal kurį dabar štampuoja vieną po kito, - nusispjauna į balą.
- Plaukai?
- Nukirpti ir sudėti į krepšelį. Juk sakiau, viskas identiška ankstesnėms žmogžudystėms: plaukai krepšely, nagai degtukų dėžutėj, dantys...
- Aišku, supratau.
Man pasidarė bloga. Kas kart pasidarydavo.
- Aš savo padariau, bet norėčiau, kad tokio darbo būtų mažiau. O čia jau jūsų bėdos, spręskit jas, po velnių.
Daktarėlis sumynė nuorūką, pasitaisė kepurę ir nuėjo šalin. Trinktelėjo automobilio durelės. Vyresnysis dvynys priėjo prie manęs.
- Nekas.
- Taip.
- Pavaišinsi?
- Rūkyk.
- Nieko nematė negirdėjo. Ėjo čia su kažkokia boba dulkintis, sulindo į tą namą, jau kelnes movės, ta ėmė klykt ir išbėgo, o šitas liko akis į auką susmeigęs. Nusileido greitai, spėju, - vyresnysis juokaut nemokėjo.
- Ryte? Septintą valandą ėjo... Kur ji?
- Sakosi knisęsis žmonių konteineriuos, kol neišvežė. Sutiko likimo draugę, o kad jau labai seniai turėjęs...
- Užsikišk.
- Pasakoju, ką žinau. Vešimės į skyrių, gal papasakos ką daugiau.
- Kodėl pats nepabėgo?
- Nes, cituoju, „esu tikras pilietis ir privalau pranešti apie kiekvieną nusikaltimą, koks priblokštas ir išsigandęs bebūčiau“.
- Absurdas.
- Džiaukis, gal ji ten gulėtų nežinia kiek, jei nebūtų žmogus paskambinęs.
- Ką sako patruliai?
- Ką jie gali pasakyt? Pėdsakų kieme yra, bet jie niekur nenuves. Apylinkėse nieko įtartino. Kaip ir anksčiau.
- Kaip ir anksčiau... Raštelis yra?
- Taip. Vardas pavardė adresas.
Tyliai perskaičiau - Marija Slova, Giesmininkų 34.
Šūktelėjau savo kolegą. Šis iškišo galvą pro langą.
- Ko rėkauji? Ateik čia, reikia dirbti.
- Nuvažiuosiu pranešt.
- Bus kam ir be tavęs. Ar bijai šitos vietos?
- Bijau, - apsisukau ir nuėjau link mašinos.
Giesmininkų gatvė buvo gražiausia visam mieste. Net slogioj to ryto pilkumoj galėjai justi gyvybę ir gaivą, sklindančia nuo aukštų medžių, jaukumą ir šilumą nuo dailiomis eilėmis sustojusių, šviesiai nudažytų namelių. Mano automobilis vežė į šį mažą rojų tamsą ir purviną kraujo spalvą. Prie 34 numerio stovėjo patrulių visureigis. Man einant smėlėtu takeliu link namo, atsidarė durys ir pasirodė pareigūnas, lydimas susirūpinusios moters. Aš sustojau ir pažiūrėjau į jos akis, kurias mačiau taip aiškiai, lyg būčiau arčiau, nei kvėpsnis, paliekantis nosį. Motina viską suprato iš vieno mano žvilgsnio. Ji susmuko, o man palengvėjo, kad šį kartą viskas buvo taip paprasta.
Grįždamas į nuovadą, sustojau savo mėgiamoje kavinėje atsigerti ko nors karšto. Vėl pradėjo lyti, tad išeiti neskubėjau. Sėdėjau ir žiūrėjau pro langą, šaukšteliu vis sukdamas ratus kavos puodelyje. Aš laukiau. Laukiau atsakymo. Man nerūpėjo, kas šių nusikaltimų vykdytojas, nei motyvai, jau nebesigilinau ir į aplinkybes. Aš norėjau sužinoti, kodėl tai vyksta mano gyvenime.
- O kaip tau pačiam atrodo? – šalia prisėdo moteris. Ji buvo aukšta, šviesių plaukų, mėlynų akių, turėjo labai dailią nosį ir siauras kukliai padažytas lūpas.
- Atsiprašau?
- Kaip tau atrodo, kodėl tu dalyvauji šitam vaidinime?
- Aš jūsų nesuprantu. Ar mes pažįstami?
- Leisk prisistatyti, Marija Slova.
Man akimirkai sustojo širdis. Nebežinojau ką atsakyti. Ranka nevalingai sulindo į švarko kišenę ir ištraukė maišelį, kuriame buvo prie aukos rastas lapelis. Marija Slova. Burnoje nebeliko nei lašelio drėgmės ir veltui liežuvis glamonėjo lūpas, bandydamas jas suvilgyti. Moteris ranka palietė mano kaktą ir viskas paskendo baltoje jos plaštakų spalvoje.
Esu nepažįstamoje miesto dalyje. Ne. Tai ne mano miestas. Juodi kaminai raižo dangų ir spjaudosi ugnimi. Šalia stovi vyriškis. Negaliu matyti veido, jis atgręžęs man nugarą. Pelenai. Sninga pelenais. Aš prisimenu seną vaikystės žaidimą. Viskas aplink mus skęsta liepsnose. Pradedu bėgti, tačiau nežinau, kur ir kodėl. Atrodo, kad akys yra įkalintos svetimame kūne. Pasuku į dešinę, į kairę, vėl į dešinę. Liaujuosi sekti kelią. Paskui bėga tas vyriškis. Girdžiu jo žingsnius. Jaučiu, kad kūnas, kuriame tūnau, bando atsiplėšti nuo persekiotojo. Aš neturiu rankų. Aš neturiu kojų. Aš neturiu širdies. Aš skęstu. Vandens žolės apsiveja kaklą ir pradeda trūkti oro. Girdžiu jos balsą, tokį vaikiškai tyrą. Ji kalba su mama. Jos už to lango, o aš pasislėpęs po aukštu medžiu. Ji išeina ir mes nusekam paskui. Vieną po kitos aš atpažįstu gatves, pastatus. Tai mano vaikystės miestas. Kodėl aš čia. Juk pažadėjau niekada nesugrįžti.
Ar atsimeni tą dieną prieš trisdešimt ketverius metus? Tavo tėvas sumušė motiną ir seserį, o tave privertė gerti kartų ir deginantį gėrimą, nuo kurio užkaito visas kūnas. Buvo šalta, o jūs stovėjot kieme ir žiūrėjot į degančius savo namus. Liepsnų ūžesys prarijo dviejų klykiančių moterų prakeiksmus. Bet niekur nedingo tas karštis, liepsnos ir aitrumas – sulindo pro tavo akis ir pasislėpė pačioj širdies kertelėj. Kiekvieną naktį užuodei svylančią odą, matei paklaikusias akis ir girdėjai, kaip nagais braižo duris.
Galiausiai jos ištrūko ir pareikalavo aukos. Jos buvo įsiutusios. Mano deivės. Sukūriau altorių ir ėmiau melstis. Kiekvieną naktį, žvaigždėtoje tyloje ar slenkančių debesų triukšme. Išeidavau į gatves ir klajodavau. Rasdavau benamių šunų ir kačių, kuriuos paaukodavau, tačiau galiausiai tai tapo per daug kukliom dovanom. Aš privalėjau duoti joms daugiau. Smūgiai, smūgiai, smūgiai. Jos turėjo būti gyvos ir jausti mano liepsną, kuri išdegindavo akis, suraitydavo plaukus, nudirdavo odą.
Suskambo telefonas. Krūptelėjau. Kavinėje grojo liūdną dainą. Apsidairiau. Niekur nebuvo matyti mane užkalbinusios moters. Tik barmenas tingiai šluostė stiklą ir šalia gretimo staliuko nugara į mane sėdėjo vyriškis.
- Klausau.
- Turim liudininkę! Po velnių.
- Kas?
- Paskutinės aukos motina. Ji sakosi prisiminusi ir galinti atpažinti vyriškį, vakare slankiojusį aplink jos namus.
- Tai nuostabu.
- Nė velnio. Ji ligoninėj. Patrulis pranešė, kad tau išvažiavus ji atgavo sąmonę, tada pasakė, kad tau dabar pakartojau ir vėl nualpo. Širdis.
- Važiuoju. Kuri ligoninė?
- Tiesos gatvė 34.
Mane pasitiko jaunesnysis dvynys. Liūdnai pakraipęs galvą pareiškė, kad ji praktiškai nebesąmoninga ir vienintelis jos noras – kunigas. Įpuoliau į palatą, tačiau šalia lovos sėdintis dvasininkas išprašė mane lauk. Sudribau kėdėje ir apsiverkiau.
