AndyŠis kūrinys buvo pateiktas konkursui.
Mergina pradėjo kopti. Prietemoje nesimatė, kur laiptai turėtų baigtis, tačiau ji ir nesistengė atidžiai dairytis, nes žengiant tokiais laiptais svarbus buvo kiekvienas žingsnis, jei nenori nugarmėti žemyn – jie buvo seni, sutrešę ir netaisyklingi. Ji lėtai giliai kvėpavo ir skaičiavo žingsnius. Atrodė, kad laiptai kabo ore – kiekvieną kartą perkėlusi svorį ant kito laiptelio ji jautė, lyg stovėtų ant slidžių supynių. Ji ėmė vis sunkiau alsuoti – oras buvo priplėkęs ir sunkus, kaip nevėdinamame rūsyje. Staiga, padėjus pėdą ant vieno laipto, jis ėmė byrėti ir ji pasijuto beesanti ore. Ji ėmė lėtai kristi nežinia kur, dar bandė griebtis sienos, tačiau ji pradėjo tolti…Ji paskendo tamsoje…
…Ji pabudo nuo savo pačios riksmo. Jau kelintą naktį tas pats sapnas, kuris pradėjo ją persekioti persikrausčius į namą Pušų gatvėje. Trisdešimt ketvirtą namą.
Pasigirdo beldimas į duris. Ji atsikėlė ir pajuto, kad kojos jos neklauso.
- Kas ten?
- Čia Algis, kaimynas. Ar tau viskas gerai? Rėkei.
- Viskas gerai, blogas sapnas.
- Galiu užeit?
Mergina sudvejojo. Algį buvo mačius tik kartą, ir mintis įsileisti nepažįstamą vaikiną į savo kambarį vidury nakties buvo šiek tiek bauginanti. Tiesą sakant, ji apskritai nedažnai įsileisdavo vaikinus į savo kambarį. Tačiau pabudusi iš sapno ji jautėsi lyg nebūtų pati savimi, todėl ir nesielgė savaip. Ji atsikėlė ir atidarė duris.
Algis buvo neaukštas, neįsidėmėtino veido, šiek tiek garbanotais pusilgiais plaukais. Ji jau buvo jį sutikusi laiptinėje, tačiau tai tebuvo greitas susipažinimas ir apsikeitimas vardais. Ji net nebuvo tikra, ar būtų atpažinusi jį gatvėje.
- Atrodai išblyškusi, tikrai gerai jautiesi?
- Aš…viskas gerai, tiesiog išbudau iš blogo sapno, - ji netgi pasistengė išspausti šypseną, kad Algis nustotų rūpintis ir išeitų. Tačiau nusišypsoti akivaizdžiai nepavyko.
- Atnešiu tau arbatos.
- Nereikia, pati turiu.
- Reikia, turiu ypatingų žolelių.
Algis nuėjo į savo kambarį, o ji liko stovėti tarpduryje spėliodama, kodėl šitas keistas vaikinukas taip ja rūpinasi. Ji stovėjo tamsioje laiptinėje ir vėl pasijuto sugrįžtanti į sapną. Staiga pradėjo atrodyti, kad už jos slenksčio tėra tuščia juoda edvė, ir, vos žengusi žingsnį, ji nukristų kaip sapne. Tačiau netrukus į tuščią erdvę įžengė Algis su puodeliu arbatos ir iliuzija išsisklaidė, bet jis spėjo pamatyt išgąstį ir baimę jos akyse.
- Eime, - jis atsargiai paėmė ją už alkūnės, nuvedė atgal į kambarį ir pasodino ant lovos, - gal nori pasikalbėti apie savo sapną?
Ji tylėjo. Nenorėjo pasirodyti keistuolė paranojikė. Tačiau Algis sėdėjo šalia, vis dar laikė ją už alkūnės ir ji pasijuto saugi.
- Tai tik paprastas sapnas, bet jis vis kartojasi, ir aš nesuprantu, kodėl tai vyksta…
- Ilgai kartojasi?
- Gal kokį penketą dienų…
- Nuo tada kai atsikraustei čia?
Ji tylėjo ir nedrąsiai linktelėjo.
- Ką būtent sapnuoji?
- Laiptus...
- Lipi jais ir po to nukrenti?
Ji nustebusi žiūrėjo į Algį. Iš kur po galais jis žino? Ji niekam nepasakojo apie šį sapną.
- Stebiesi iš kur žinau? Sapnavau tą patį sapną, kai atsikrausčiau čia.
- O dabar… Liovėsi?
Jis šyptelėjo.
- Kodėl čia atsikraustei?
O tai jau buvo ne jo reikalas. Kodėl, po galais, ji turėtų atvirauti? Juk visiškai jo nepažinojo.
- Manau, tau jau reikia išeiti.
- Kodėl?
- Man jau geriau, aš pavargusi ir noriu miego.
- Tikrai manai, kad šiąnakt dar užmigsi?
- Žinoma, kodėl turėčiau neužmigt. Man viskas gerai.
Norėdama pagrįsti savo žodžius ji atsistojo ir nuėjusi atidarė duris.
- Tau jau tikrai reikėtų eiti.
Algis toliau sėdėjo ant jos lovos ir žiūrėjo į ją. Ji bandė atrodyti pikta ir šalta, tačiau matė, kad jis vis dar jaučia jos baimę. Jis atsiduso, pamatęs, kad ji užsispyrė, ir lėtai pakilo.
- Gali man nepasakoti, bet turi būti atvira bent jau pati sau. Tu čia ne be priežasties. Ir kai išsiaiškinsi tą priežastį, galbūt sapnai liausis.
Ji toliau išgąstingai jį stebėjo, tačiau jautė, kaip patankėja jos kvėpavimas, širdis ima stipriai purtytis ir kūnas ima kaisti. Jis iš paskutiniųjų bandė laikyti visas mintis savyje. Algis paskutinį kartą padrąsinančiai nusišypsojo ir žengė pro duris.
- Sėkmės.
Ji užtrenkė duris ir staiga pravirko. Ji manė atvertusi naują gyvenimo puslapį, viską užrakinusi į didelę skausmų dėžę ir išmetusi už borto. Tačiau gyvenimo puslapiai neišsitrina, vienintelė išeitis – suvokti, kad jie tavo istorijos dalis.
Ji atsisėdo ant grindų nugara į sieną ir staiga vėl sugrįžo į ta siaubingą liepos popietę, kuomet viskas prasidėjo.
Ji vilkėjo lengvutę gėlėtą suknelę, neseniai pirktą per išpardavimą, pirmąkart apsivilktą ir be galo tinkamą šiltam vakarui su draugais. Jie važiavo švęsti įstojimo rezultatų į vilą, didelė kompanija jaunų, ką tik iškeptų pirmakursių. Ji sėdėjo prie lango ir mėgavosi į ją pučiančiu gaiviu oru. Eglė sėdėjo šalia ir čiauškėjo apie savo naująjį universitetą, kuris turėjo būti toooks nuostabus, ji vardijo milijoną faktų, kuriuos šiandien skaitė internete ir, žinoma, svaigo nuo minties, kad pagaliau galės gyventi su Mariumi. Ji kartais linktelėdavo ar šypteldavo draugei, tačiau pati buvo giliai paskendusi ramioje ekstazėje: giliai traukė vasaros orą ir šildė veidą saulėje. Jos galvoje nebuvo minčių – tik nuostabus laisvės ir jaunystės pojūtis. Ji žinojo, kad daugybė gražių dalykų laukia priešakyje, ir netrukus jos gyvenimas visiškai pasikeis.
- Lora, tu girdi mane?
- Ką? - ji tarsi pabudo.
- Klausiau, ar nenorėtum išlipti kavos su visais?
- Ne, man gerai ir taip.
- Atrodai lyg iš medžio iškritusi – Eglė garsiai nusijuokė.
Lora irgi pradėjo juoktis, draugės nuoširdus kvatojimas visada ją užkrėsdavo. Tuo metu radijas užgrojo jų mėgstamą dainą.
- Mariaauu, pagarsiiink!!!
Jos ėmė garsiai dainuoti ir šokti ant galinės sėdynės. Vaikinai sėdintys priekyje supratingai susižvalgė.
- Merginos, raminkitės, dar net iki vilos nenuvažiavom! – tai buvo Marius, jis sėdėjo vairuotojo vietoje. Kiekvienos merginos svajonė – aukštas, išvaizdus ir iškalbingas. Eglė buvo visiškai pametusi galvą. Lorai tai nelabai patiko, nes matė, kad Marius nevengia merginų dėmesio, ir neatrodo labai patikimas. Tačiau, draugė buvo laiminga, ir ji negalėjo gadinti jos laimės savo įtarinėjimais.
Netrukus jie privažiavo sodybą, kurioje turėjo praleisti nepakartojamą savaitgalį. Ji priklausė vienam iš merginų bendraklasių: jis nebuvo ypatingai populiarus, tačiau turėjo turtingus tėvelius. Kompanija iššoko iš mašinų ir puolė apžiūrinėti vietos – ji buvo tikrai įspūdinga: milžiniška vila su pirtimi ir begale miegamųjų, baseinas, didelė šokių salė… Ir visa tai netrukus užpildė jauni žavūs kūnai, tranki muzika ir, žinoma, alkoholis.
Lora nebuvo vakarėlių liūtė. Ji buvo mergina, leidžianti laiką su savo šeima, arba su geriausia drauge. Eglė buvo vienintelė priežastis, kodėl ji nueidavo į tokius vakarėlius kaip šis. Tačiau Eglė turėjo Marių, todėl paskutiniu metu viskas buvo kitaip – Lora dar daugiau laiko praleisdavo viena. Dėl to jai buvo skaudu, nes Eglė buvo vienas iš tų žmonių, kurių jai reikėjo, ir ji nesuprato, kaip kažkas gali iš jos atimti draugę. Lora tapo dar uždaresnė, dar mažiau bendravo su bendraklasiais ir vis mažiau juokėsi. Tačiau viskas turėjo pasikeisti, juk jos laukė naujasis gyvenimas!
Vedina šių minčių ji šįvakar visiškai savęs nevaržė. Visi nustebę stebėjo, kaip ji kelia stikliuką po stikliuko, užtraukia dūmą ir šoka itin įsijautusi į muziką. Eglė irgi neatsiliko, tačiau jos atsipalaidavimą stabdė nuolatinis lakstymas paskui Marių – ji negalėjo nė minutei palikti jo vieno. Lora tai pastebėjo ir nusprendė pasikalbėti.
- Egle, atrodai juokingai, juk Marius ne vaikas, kodėl stengiesi jį visur vedžiotis už rankutės?
Eglė jau buvo per daug girta, kad mąstytų racionaliai:
- Užsičiaupk, ką tu apie tai išmanai? Iš vis gyvenime berno neturėjus! Lauksi vestuvių, kad prarastum nekaltybę? Tavo vietoj aš tiesiog permiegočiau su bet kuo. Gal tada truputį mąstymas atsigautų.
Lora tylėjo. Žinojo, kad draugė girta, tačiau girdėti tokius žodžius iš jos, žmogaus, vieno kurių nuomonė jai buvo tikrai svarbi, buvo velniškai skaudu.
- Ko tyli? Dabar jau neturi patarimų, ar ne?
Prie jų priėjo Marius.
- Egle, manau, kad tau reikia išeiti į lauką.
- Ša. Man viskas gerai. Viskas labai gerai…
Su šiais žodžiais mergina staiga susvyravo ir apsivėmė vidury šokių aikštelės. Žmonės pradėjo pasišlykštėję šaukti. Marius su Lora paėmė Eglę už pažastų ir ištempė į lauką. Jie prisėdo ant suolelio prie vejos – Eglė vis dar vėmė ir visiškai nebevaldė savo kūno, Mariui teko ją nuolat laikyti, kad tiesiog nenudribtų ant žemės.
- Žinai, man šitai jau nusibodo. Jai kažkas negerai, visiškai su savim nesusitvarko. Nuolat man priekaištauja, kad neskiriu jai laiko, nuolat kažkam pavyduliauja, o dabar iškeikė savo geriausią draugę… Ji visiškai neprognozuojama.
- Liaukis, juk ji girta. Be to ir tu ne saldainiukas.
- Tikrai? – Marius nusijuokė. Jis žinojo, koks yra žavus, ir to neslėpė. Lora irgi nusišypsojo. Šitoje velniškai sumautoje situacijoje šiek tiek humoro buvo ne pro šalį.
- Man regis, jai negerėja, gal reikėtų ją nunešti į lovą?
- Gera mintis.
Jie nunešė Eglę į miegamąjį viršuje. Visur dar buvo tuščia, vakarėlis tik įsibėginėjo, todėl kambariuose nebuvo nei pasislėpusių porelių, nei Eglės būsenos nelaimingųjų. Eglė vos paguldyta visiškai atsijungė. Marius prisėdo ant gretimos lovos.
- Lora, pasakysiu tik tau, bet manau, kad rytoj su ja išsiskirsiu.
Lora prisėdo šalia. Ji vis dar buvo apsvaigusi gerokai labiau nei kada nors gyvenime. Pirmoji jos mintis buvo pasakyti, kad jis negali sudaužyti jos draugės širdies, kad jis neras kitos tiek jam atsidavusios merginos... Tačiau ji pažiūrėjo į Marių, sutiko jo žvilgsnį ir pajuto, kaip lenkiasi prie jo lūpų. Marius sutiko jos lūpas ir pradėjo ją glamonėti. Toliau viskas vyko lyg sapne. Kažkur giliai pasąmonėje ji suprato, kokį siaubingą dalyką daro ir siaubingai savęs nekentė, tačiau čia, šią akimirką, buvo tik Marius, jo kvapas, jo alsavimas, jo rankos. Ji niekada negalvojo, kad pirmas kartas gali būti toks malonus. Visi skelbė, kad tai skausminga, ir ji ketino pasimylėti tik tada, kai sutiks tinkamą vaikiną. Arba jai tik atrodė, kad ketino.
Ji paskendo maloniame virpėjime, jo plaukuose, jo odoje, savo dejavime. Ji jautė kaip grimzta vis giliau… Ir tada sutiko Eglės žvilgsnį. Staiga viskas vėl tapo realybe, Lora nustūmė Marių nuo savęs, pašoko ant kojų ir žiūrėjo į Eglę. Ji norėjo šaukti, draskytis, pasakyti kažką, kas ją pateisintų… Tačiau negalėjo nieko pasakyti. Eglė irgi tylėjo. Atrodė, lyg ji nebūtų supratusi, kas čia vyko, lyg miegotų atmerktomis akimis. Marius vienintelis nepateko į šią keistą komos būseną.
- Egle, aš viską paaiškinsiu… Neturėjo taip išeiti…
Eglė net nežvilgtelėjo į jo pusę. Ji toliau sėdėjo ir spoksojo į nuogą priešais ją stovinčią Lorą. Lora dar niekada nesijautė tokia nuoga, tokia purvina ir pati sau šlykšti. Ji galėjo apsirengti, tačiau nenorėjo, nesijautė to verta. Ji norėjo kentėti, nes tai buvo vienintelis kelias į atleidimą sau. Pagaliau Eglė pakilo nuo lovos ir priėjo prie Loros. Ji stovėjo be galo arti, Lora galėjo jausti ją kiekviena savo kūno ląstele. Eglė pradėjo šnibždėti:
- Iš visų žmonių pasaulyje iš tavęs vienintelės nesitikėjau, kad gali mane taip įskaudinti.
Lora pradėjo verkti. Tiksliau jautė, kaip ašaros rieda jos veidu, tačiau nekūkčiojo, nejudėjo, ir vis dar negalėjo nieko pasakyti.
- Teisingai, kale, tylėk.
Eglė truputį atsitraukė, permetė Lorą paniekinančiu žvilgsniu ir pasuko link durų.
- Jūs nepamiršit manęs visą savo gyvenimą.
Eglei išėjus, Marius pradėjo apsirenginėti.
- Kas tau yra? Renkis, dar ateis kas nors.
Lora nesureagavo.
- Klausyk, žinau, kad laikei ją savo drauge, bet juk pati matei, kaip ji su tavim šnekėjo. O aš šiaip ar taip būčiau ją palikęs. Neturi dėl šito blogai jaustis.
Lora toliau tylėjo. Ji jautė kaip gelia šlapią nuo ašarų krūtinę, lyg kas butų ten įsmeigęs peilį.
Staiga apačioje pasigirdo klyksmai. Tai pažadino Lorą. Ji suprato, kad įvyko kažkas baisaus. Marius išbėgo iš kambario, ji užsimetė suknelę ir nubėgo paskui. Jie nulėkė laiptais į apačią, muzika nebegrojo, visi buvo susibūrę į ratelį, kažką apstoję. Ji prasibrovė pro žmones ir išvydo vaizdą, kuris niekada nebegalės būti ištrintas. Viduryje ratelio, ant grindų, kraujo klane gulėjo Eglė.
Šis vaizdas stovėjo Loros akyse taip, lyg tai būtų įvykę šiandien. Ji vis dar sėdėjo savo kambaryje, trisdešimt ketvirtame Pušų gatvės name. Šis namas jos gyvenime atsirado pačiu laiku – po ilgų psichoterapijos seansų Lora suprato, kad privalo išvažiuoti iš savo miesto, nutraukti ryšius su visais iki šiol pažinotais žmonėmis ir pasistengti pradėti gyvenimą iš naujo. Netikėtai mieste rasta skrajutė apie neįtikėtinai pigiai nuomojamą kambarį buvo tai, ko ji ieškojo. Nors šeimininkas pasirodė ganėtinai keistas: pagyvenęs barzda apžėlęs vyriškis, besirengiantis vien violetine spalva ir savo kambaryje laikantis kokį tuziną kačių. Bet kuriuo atveju, nuomos kaina jai buvo svarbiausias ir bene vienintelis kriterijus.
Nuo pat pirmosios dienos ji stengėsi gyventi taip, lyg būtų gimusi iš naujo. Ji pakeitė savo racioną – tapo vegetare, žiūrėjo kitokius filmus, klausė kitokios muzikos, bendravo su kitokiais žmonėmis ir dirbo darbus, kurių niekada anksčiau nemanė dirbsianti - rytais nešiodavo paštą, o dienomis dirbo drabužių valykloje. Ji pakeitė savo paros ritmą – stengėsi anksčiau gultis ir anksčiau keltis, tačiau tai nepadėjo atsikratyti košmarų. Bet košmarai pasikeitė, ji nebematė draugės, gulinčios kraujo klane, dabar ji sapnuodavo tik laiptus. Deja, šis sapnas jai atrodė dar kraupesnis nei primasis, nes negalėjo jo paaiškinti. Ji jau buvo apsipratusi su gyvenimu nuolatinėje kaltėje, su draugės lavono paveikslu kiekvieną naktį, ir, nors šie dalykai vis dar sukrėsdavo ją iki paširdžių, ji buvo pradėjusi jausti, kad tai tėra įprasta jos gyvenimo dalis, visiškai logiškai jame atsiradusi. Tuo tarpu su laiptais viskas nebuvo taip aišku. Jie atsirado tarsi iš niekur, tarsi tai nebūtų jos pačios sąmonė, tarsi kažkas kitas būtų įsiveržęs į jos mintis ir norėjęs jai kažką pasakyti. Štai kodėl Algiui pradėjus šnekėti apie jos sapną, ji taip jautriai sureagavo. Atrodė, kad jis mato ją kiaurai, ir supranta daugiau nei ji pati. Todėl Lora pasijuto visiškai bejėgė, negalinti susitvarkyti pati su savimi. O bejėgiškumas buvo tas jausmas, kuris ją varė į visišką neviltį ir norą nebūti. Ji jautėsi bejėgė, nuoga stovėdama priešais Eglę, ji jautėsi bejėgė, matydama ją ant grindų, dalyvaudama jos laidotuvėse, ir bandydama gyventi toliau lyg nieko nebūtų įvykę. Atrodė, kad ji tik žaidė žaidimą, o likimas žiūrėjo į jos pastangas ir garsiai juokėsi.
Vėl pasigirdo beldimas į duris.
- Žinau, kad nenori manęs matyti. Bet girdžiu kaip verki ir žinau, kad šiąnakt nebeužmigsi, ir noriu tau padėti. Galėsi apsimesti, kad esi viena, galėsi su manimi nešnekėti, bet vis tiek manau, kad geriau dabar nebūti vienai.
Ji suprato, kad Algis teisus. Kad ir kaip nenorėtų, kad kas nors ją tokią matytų, ji jautėsi nesava ir bijojo, kad gali padaryti kažką blogo. Ji atsistojo ir įleido Algį, stengdamasi į jį nežiūrėti. Algis irgi stengėsi į ją nespoksoti, kad ji nesijaustų nejaukiai. Jis tyliai nuėjo ir atsisėdo ant vienintelės kambaryje esančios kėdės. Ji atsisėdo savo lovoje. Kurį laiką kambaryje tvyrojo tyla. Tačiau Lora pajuto, kad pokalbis būtų ne pro šalį.
- O kokia tavo paslaptis? Jei visi čia atsiranda ne be priežasties ir tu irgi sapnavai tą patį sapną, kkokia tavo priežastis?
- Čia tavo istorija, ne mano.
- Kodėl?
- Nes tu šiąnakt sapnavai ir valandą verkei sėdėdama ant grindų.
Lora tylėjo. Nors tai nenuskambėjo kaip priekaištas, pajuto, kad Algis yra viršesnis už ją. Ji buvo toji palūžusi dvasia, kuriai reikėjo pagalbos, o jis tebuvo gelbėtojas, jau susitvarkęs savo istoriją. Ir, nors bejėgiškumo jausmas nedingo, ji pasijuto saugesnė, nes su ja buvo kažkas, galbūt suprantantis, kas su ja vyksta.
- Atleisk, nenoriu pasirodyt nedraugiškas ar uždaras, tiesiog nemanau, kad mano istorija šį vakarą tau pagelbėtų. Manau, tau reikia susikoncentruoti ties savąja ir su ja susidoroti.
- Aš stengiuosi tai padaryti jau metus. Kiekvieną mielą dieną kovoju iš naujo. Bandžiau viską… Aš tiesiog pavargau.
- O kas sakė, kad su kažkuo reikia kovoti? Kovodama tu tiesiog nepaleidi to, ką reikėtų paleisti.
- Kaip aš galiu paleisti tai, kas gyvena mano viduje?
- Tiesiog palikti tai viduje, savo vietoje, ramybėje. Visi mes turime tamsių skyrių, tačiau dėl savo buvimo jie nedaro mūsų blogesniais. Mes esame tokie, kokie esame, su savo bagažu, ir tik priėmusi viską taip, kaip yra, galėsi būti laisva.
- Mano istorija tiesiog nepriimtina.
- Nėra nepriimtinų dalykų, yra tik mūsų nuostatos.
- Kaip gali taip sakyti? Nori pasakyti, kad visi gali daryti tai, ką tinkami, nepaisydami jokios moralės?
- Jeigu tai padarei, vadinasi tada tavo moralė tylėjo.
Lora pakraupo nuo šios minties. Ne, ne, ji negalėjo to padaryti sąmoningai. Ji nėra, ar bent jau nebuvo bejausmė bemoralė asmenybė.
- Ką mąstai? Nesmerk savęs. Tam jau gerokai per vėlu. Geriau papasakok savo istoriją, galbūt galėsiu tau padėti.
- Negalima nesmerkti tokių kaip aš. Tuomet visuomenė paprasčiausiai išsigimtų!
- Tie, kurie nori laikytis moralės normų, nebūtinai seka visuomenės nuomonę. Taigi, kokia tavo istorija?
- Turiu taisyklę apie ją nekalbėti.
- Kvaila. Manai, kad tai padės užsimiršti? Atvirkščiai, kuo labiau stengiesi tai uždaryti viduje, tuo labiau tai tave graužia. Kuo daugiau tai pasakosi žmonėms, tuo mažiau tai bus tavo dalis.
Lora vis dar svarstė, ar pasakotis šiam vaikinukui. Buvo praėjęs nemažas laiko tarpas nuo tada, kai apie visa tai kalbėjo garsiai. Akimirką net suabejojo, ar apskritai su kuo nors yra apie tai šnekėjusi. Algis buvo toks užtikrintas tuo, ką sakė, ir padėjo jai pasijusti tokiai saugiai, kad ji nusprendė, kad gali pamėginti jam viską papasakoti. Jis išklausė istorijos kantriai, nepertraukdamas, išlaukdamas jos padaromas pauzes susikaupimui. Kai ji baigė, jis minutėlę tylėjo, viską apmąstydamas ir leisdamas jai nurimti.
- Tavo draugė buvo visiškai girta ir pati nesuvokė, ką daro. O jeigu sugebėjai šitaip pasielgti, vadinasi ji nebuvo tau tokia jau brangi, o dabar taip atrodo tik todėl, kad tave slegia kaltė. Apskritai, man atrodo, kad gyvenai pernelyg uždarai, per mažai žmonių įsileidai į savo pasaulį ir dėl to viską matei šiek tiek iškreiptai. Bet nenoriu tavęs teisinti. Tiesiog manau, kad po viso šito turėtum turėti akstiną tobulėti.
Lorai patiko jo kalba. Tai buvo visiškai naujos mintys, kol kas dar nevisai jai savos, bet malonios ir išlaisvinančios. Ji norėjo likti viena ir su jomis susigyventi.
- Klausyk, aš labai vertinu, kad esi čia. Tačiau, kaip jau ir sakei, tai mano istorija. Todėl turiu su ja susitvarkyti pati.
- Supratau. Iki rytojaus.
Algis nusišypsojo jai ir išėjo. Ji liko viena, tačiau pirmą kartą nesijautė sėdinti beribėje tamsoje. Ji jautė, kad turi vilties. Vilties gyventi su savo praeitimi.
Tą naktį ji užmigo. Sapnavo keliones, kalnus ir įdomius žmones. Ryte laiptinėje sutiko Algį.
- Kaip sekėsi išsimiegoti?
- Puikiai. Nusprendžiau vykti pakeliauti į Italiją.
Algis plačiai pritariamai šypsojosi.
- Labai dėl tavęs džiaugiuosi, tikiuosi, smagiai praleisi laiką.
Tuo metu pro juos praėjo jaunas vaikinukas, kokių septyniolikos metų. Jis pasisveikino su Algiu ir nedrąsiai žvilgtelėjo į Lorą, o tada greitai nusisukęs dingo savo kambaryje.
- Kas jis toks?
- Ivanas. Naujokas. Manau šiąnakt reiks su juo pasišnekėti, nes iš jo kambario nuolat sklinda alkoholio tvaikas.
Lora šypsojosi. Naujokas. Toks pat, kaip ir ji buvo vos prieš keletą dienų, o dabar, regis, prieš visą amžinybę. Kiek daug žmonių pamiršta tokį paprastą dalyką kaip viltis, ir kiek nedaug kartais reikia, kad jį vėl prisimintų.
- Žinai, aš norėčiau su juo pasišnekėti.
- Puiki mintis. Tik nepamiršk arbatos.
