krūmsŠis kūrinys buvo pateiktas konkursui.
Sako, miestas, kuriame gyvenu, sparčiai žengia į ateitį.
- Tokią ateitį, kurios nė mano proproanūkiams neteks pažinti, - šypso į ūsą mano draugas Kazys. Kaziui patikėtos ypatingos pareigos – skaičiuoti ištuštėjusius namus ir iš naujo klijuoti ant jų numerėlius. Mat šie vis nukrenta.
Šiaip Kazys nemėgsta monotoniško darbo ir džiaugiasi, kad jam netenka rytų pradėti mandagiai sveikinantis tom pačiom, kaip jis sako, „banaliom ir susigumulavusiom“ frazėm. Užtat jis pradeda rytus aprašinėdamas „numerius“:
- Pro pirmojo langą išlindo beržo šaka. Stogas dar vietoj. Į sienas remtis nepatartina. Trisdešimtas vietoj, bet šiandien trūksta jau ir šiaurinio lango palangės. Penkiasdešimtojo kaminas pradėjo trupėti.
Kazys žygiuoja per mano miesto (kuris, beje, dar neturi pavadinimo, nes valdžia niekaip nesurenka pinigų referendumui dėl miesto vardo) gatves ir „stebi progresą“. Ir jo pareigos vadinasi „visuotinio miesto žengimo į ateitį progreso stebėtojas“. Jis sakė, kad miestas daug sparčiau žengtų į ateitį jei ne namas nr. 34, didelis mūrinis pastatas su bjauriom kolonom a‘la mes kilę iš romėnų, užkaltais langais ir pažaliavusiu belstuku ant sunkių, iš kažkokios neaiškios medžiagos padarytų durų. Langus teko užkalti, nes kai pro jų kiaurymes įsisukęs vėjas – o vėjas pas mus pučia stiprus – imdavo stūgauti, žmonės nebegalėdavo miegoti, o gaisrininkai nebegirdėdavo skambančio telefono, ir paryčiais miestas būdavo dar per žingsnelį pasistūmėjęs ateities vizijos link. Manau, čia reikia pridėti, kad užkalus 34-ojo langus gaisrinė atjungė savo telefono liniją. Vėtros mūsų mieste siaučia dažnai, o degtukus tėvai perka vaikams vietoj pirštinių. Bet, deja, namas užkalus langus garsų skleisti nenostojo.
34-ojo gyventojai išsikraustė vieni pirmųjų. Iš pradžių namas buvo aptvertas, sklido gandai, kad norima ten įrengti muziejų. Bet per pusmetį tvora buvo nugriauta ir sukūrenta to paties - 34-ojo – namo židinyje. Nemeluosiu, antram gyvenimui atgijęs namas tapo daug patrauklesnis – kolonos pernakt buvo išmargintos grafiti, o pro tuomet dar neišdaužytus langus sruvo gitarų ir būgnelių muzika.
Tokios idilės neištvėrę iš kitų gatvės namų ėmė kraustytis gyventojai, ir netrukus skvotas išsiplėtė dar per keletą pastatų. Išvykusio psichiatro namuose įsikūrė vaikų darželis, o teisėjo namai virto skvoterių vaistine. Nepraėjus nė metams valdžia surengė reidą ir skvoteriai buvo išgyvendinti į kitus rajonus, mat 34-ojo namo apylinkės buvo laikomos prestižiniu miesto rajonu.
Ištuštėję namai, kartu su dar kartą šeimininkų netekusiu 34-uoju, buvo aptverti. Tai nepatiko daliai šitiek negandų ištvėrusių dar nėkart medinėmis tvoromis nuo pasaulio neatskirtų namų gyventojų ir jie, paskubomis susirinkę savo mantą, pėstute – net nekvietę taksi ar kraustytojų automobilių, didesnius daiktus sumetę į karučius, iškėblino ne tik iš to rajono, bet ir apskritai iš miesto.
Po šio patuštėjimo 34-ajame trumpam įsikūrė policijos nuovada. Skvoteriai išsikraustydami pasaliutavo molotovo kokteiliais, tad policininkai, neturėdami pakankamai pinigų pakeisti langus, vietomis juos sutvirtino lipnia juosta. Bet kiaurymės nuo to nebekiaurymėmis netapo, pustuštėse patalpose aukštomis lubomis žingsnių ir žodžių aidas maišėsi su skersvėjo kaukimu, ir galiausiai policininkai nusprendė nebeeikvoti pinigų šaudmenims pirkdami ausų kamščius. Toje pačioje gatvėje jie kraustėsi iš vieno namo į kitą, bet kad ir kur bebūtų, 34-ojo giesmės pasiekdavo jų ausis. Galiausiai visa nuovada persikėlė ne tik į kitą miestą, bet išvis į kitą apskritį.
Nebeištvėrę ištuštėjusios gatvės tylos ir nešvaros, kuri jau skraidė ore (mat kiemsargiai čia nustojo lankytis dar nuo skvoto laikų), paliko savo namus ir dar penkiolikos namų gyventojai. Be šeimininkų, o netrukus ir be langų liko mažiausi ir daugiausiai šeimyninių paslapčių saugoję nameliai. Juose netruko apsigyventi benamiai, kuriuos vėliau valdžia išskirstė po miesto rajonus skaičiuoti mirštančių pastatų.
Kaziui pasisekė – jam neteko kraustytis iš numylėto raudonų plytų namelio su alyvų krūmais abipus laukujų durų. Jam pasisekė dar ir todėl, kad yra priekurtis, ir tas kurtumas tarsi šalmas dengia jo galvą nuo 34-ojo skleidžiamų raginimų kraustytis. Vietoj kurtinančio gaudimo jis tegirdi neaiškų burzgimą, ir tas burzgimas jam patinka. Kadangi mūsų mieste draudžiama smarkiai triukšmauti, kad garso sukeliamos vibracijos neklibintų ir taip vos bestovinčių namų pastatų, Kazys negali klausytis muzikos, taigi 34-asis užėmė M. Jacksono vietą mano draugo grojaraštyje. Todėl Kazys nenori niekur kraustytis.
Bet šiandien turiu jam blogų žinių. Mes sėdim ant 34-ojo paradinių laiptų, namas gaudžia įvairiom intonacijom, ir jam pritaria pažeme besiritinėjantys sudžiūvę lapai. Kazys tylėdamas žiūri sau po kojom, rankose gniauždamas laišką, kurį jam parašė valdžia. Ten parašyta, kad nuspręsta sukviesti likusius miesto gyventojus į 34-ojo kiemą ir liepti jiems trypti kiek beišgali. Taip, anot valdžios, namas bus priverstas imti irti dėl „beveik natūralių faktorių“. Mat visgi mūsų miestas kiek atsilieka nuo žengimo ateitin plano ir jei greitu laiku mes to plano nepasivysim, „Miestų žengimo ateitin prižiūrėjimo komisija“ iš valdžios atims finansavimą.
- Kraustysiuos ir aš, - sušnibžda ir jo raudona nosis nulinksta dar žemiau.
Kraustysiuos ir aš, galvoju. Ir tada nebeliks kam trypti, ir nebebus norinčių užčiaupti mano rajono. Seksiu paskui Kazį į gretimą miesteliūkštį, ištempusi ausis gaudysiu 34-ojo užimą ir kai Kazys, suskaičiavęs tame miesteliūkštyje yrančius pastatus, grįš namo, tepdama sumuštinius pasakosiu jam ką girdėjusi.
