Išpažintis (24)

Arbūzai
tarsi šernai
snukius
į dangų kelia,
o želiančios lysvės -
lyg duonos riekės,
o mergaičių -
deimantais, perlais
nusagstytos suknelės -
žinau ir tau -
deimantinės
apyrankės reikia.

Sugrįžau
netuščiom rankom,
apleidęs senas stotis
ir jaunystės uostus
ir glaudžiuosi -
prie  Motinos - Tėvynės
lyg prie Dievo sosto
ir motina laimina -
mus laikinus
neamžinus
laimina ir mūsų kelią,
o ir tu teisi,
o ir tu tiesi
į mane, savo baltą,
papuoštą deimantais
rankelę.

O mama
pilsto kavą
ir virdulius kaičia
ir sunkias akis
į Dangų kelia.
- Ir slidus, kaip stiklas,
sūnau, tavo kelias.
Pro ašaras žiūriu
gerai, nors pilnos
skrynios kraičio.
- Sūnau, sustok
ištrykš, kaip arbūzai
dvi, protingos galvos
nuo tokio greičio.

Arbūzai
lyg šernai
į dangų galvas kelia,
o mes, vaikai
kaip balionai pučiamės
ir subliūkštam
ir subliūkšta
visi mūsų trūkumai -
ir mes, stovime
vidury daržo -
į žvaigždes žiūrime,
rūkome,
o šalimais -
dilgėlynai ir kiečiai
ir kaip pasakose, gražu
ir gyvenimas gražus
lyg vanduo
lipnus ir šiltas
mums, vaikams
ligi kelių.