Pirmąsias pavasario dienas giedanti tyla
spengia virš purvino, suadyto kovo sniego.
Klampodamas pavandenijusiu vieškeliu,
kuriame vanduo teka upeliais pramaišiui
su trupančiu ledu, sniegu ir žemėmis,
susimąsčiau apie gyvenimo pamatų negrynumą.
Pavasaris – gyvybės šventė – prasideda
purvinais vieškeliais, sudurstyta laukų sniego
sermėga ir išblukusiais laukų žolių stagarais.
Šiuose purvinuose laukuose po mėnesio, dviejų
giedos vieversiai, plasnos drugeliai ir žydės gėlės,
dvelkiančios subtiliausia gamtos parfumerija.
Kokia gili gamtos išmintis! – pačios gyvybės
ištakos dvelkia purvu, kurį šią vieną iš pirmųjų
pavasario dienų klampoju savo guminukais.
Kaip visa tai priešinga steriliai žiemos ledo
rūmų švarai, - atsidūstu aš, gyvendamas
su žemėmis sumaišytą ir aprūdijusį gyvenimą.
Ir kaip ženklas, kai sumąsčiau šią mintį,
staiga tirštu raudonu auksu užsidegė miško
medžių viršūnės, saulei ties horizontu išlindus
pro plyšį iš už debesuoto kraštovaizdžio kartono.
Vis mano eilėraščiai – tik natūrfilosofo išvedžiojimai,
tikintis stebuklo: grožio blyksnio, nuostabos akimirkos.