VajusŠis kūrinys buvo pateiktas konkursui.
Miegamajame tvyro spalvota prieblanda – dėl įvairiaspalvės marškos, atsainiai užmestos ant stalinės lempos. Ne kas kitas, o aš tą lempą ir pridengiau. Man tik įėjus pro duris, aršiai suplazda užuolaida ir netrukus atviras mano kūno vietas apčiupinėja nemaloni vėsa, todėl paskubu duris priverti. Nieko nepadarysi, ruduo. Nužirglioju prie lango, atitraukiu užuolaidą, truputį pasiklausau kaip lauke lietaus lašai dūžta į skardinę palangę, o tolumoje kažkam grūmoja griaustinis. Uždarau orlaidę ir nueinu prie motinos. Ji dar nemiega – tiesiog guli palaimingai šypsodamasi ir žvelgdama kažkur į šoną.
- Ar labai skauda? - klausiu, klestelėjęs ant lovos galo.
- Ne, Vladuk, man dabar nebeskauda. Anksčiau skaudėjo... labai... gal prieš kokią savaitę... ar dvi. Jau ir nepamenu. Bet dabar... nebeskauda, - ji žvilgteli į mane ir nusišypso. - Turbūt pagijau. Jie mane žadėjo nuvežti į kokį tai namą. Berods, trys keturi. Anksčiau girdėjau daktarą apie tai kalbant.
- Ką tau ten darė? - man iškart sukyla žurnalisto smalsumas.
- Nežinau, Vladuk, mano atmintis jau nebe ta... Neprisimenu ką valgiau ryte, o ką jau bekalbėti apie kelias dienas, - jos balsas skamba tyliai ir yra aiškus kontrastas nuotaikai. - Gera man čia, namuose... Bet aš jau migsiu, Vladuk, mane suėmė toks snaudulys...
- Gerai, mama, miegok. Pakalbėsim rytoj. Labanakt.
Atsistoju, siekteliu stalinės lempos jungtuko ir spusteliu jį. Prieblanda iškart nugrimzta į tamsą...
Kitos dienos priešpietę, stebėdamas laidojimo paslaugų firmos darbuotojus, zujančius aplinkui ir organizuojančius palaikų išvežimą, aš neatsiginu minties, kad viskas susidėliojo kažkaip nelogiškai. Įvykiai susiklostė kažkaip per greitai, neteisingai. O aš kažko tai nesuprantu, nesuvokiu, nes kažkokios minties savo laiku nepastebėjau, neužfiksavau. Gal net ne minties, o smulkios nuotrupos, momentinio tvykstelėjimo, kelių suknistų bitų (kaip pasakytų mano bosas), kurie kažkada prazvimbė man pro abi ausis (ar akis?), bet tarpe tarp jų nieko neužkabino - nė vieno nupiepusio neurono, kuris grandine būtų perdavęs impulsą iki smegenų žievės. Kaip nebūčiau pastebėjęs švelnaus vasaros vėjelio tyliai nulenkusio žolės stiebelį ar pagriebusio pienės pūką ir nunešusio jį už tvoros kaimynui, bet... nieko daugiau.
Tą mintį, vis besitaikančią nuo manęs pasprukti, aš vis dėlto sužvejoju, stovėdamas prie šviežiai supilto kapo, nematančiomis akimis žvelgdamas į medinę lentelę su užrašytais skaičiais 1910. 02. 15-1989. 09. 20 ir vis krapštydamas įvykius iš atminties klampynės. Kaip ten ji pasakė? Namas trys keturi? Bet... kodėl namas? Ligoninėje. Kodėl ne palata ar kas nors kita? Kokia operacinė ar galų gale procedūrinis kabinetas? Namas. Chm. Nors kas tuos gydytojus supaisys.
O vakare, išvargusiam nuo pastarųjų dienų įspūdžių, man topteli dar viena mintis. Ji pasakė kad jai jau neskauda savaitę, ar dvi. Na, gerai tegu bus savaitė – mamos atmintis greičiausiai šlubavo. Prieš tiek laiko aš parsivežiau ją iš ligoninės. Nebeskauda? Paskutinės stadijos vėžys? Juk namuose ji nevartojo jokių vaistų. Tik nereikia pūsti man miglos į akis, gerai. Žinau, kad tokiais atvejais ligoniams trumpam pagerėja. Bet juk ne savaitei. Ir tada žmonės nebūna tokie patenkinti, lyg loterijoje laimėję aukso puodą. Vadinasi, arba mama melavo, arba toje ligoninėje dirba stebukladariai.
Bet juk po stebuklo žmogus neturėtų mirti. Štai tą aš ir išsiaiškinsiu. Ir pradėsiu jau nuo rytojaus.
Įprasta žurnalisto taktika šį kartą nesuveikia. Paprastai panašiose situacijose elgiuosi panašiai – išsiaiškinu žmogų, kuris konkrečioje situacijoje man galėtų suteikti daugiausiai informacijos, pasiskambinu jam, kad susitarčiau dėl susitikimo ir interviu. Jei žmogus atsisako (o taip dažniausiai ir atsitinka), aš aplinkiniais keliais sumedžioju negatyvios informacijos apie tą žmogų ir, naudodamasis ja, jį paspaudžiu. Dažniausiai tai suveikia. Man informacijos nereikia labai daug – tik tiek, kad suvokčiau esmę, jei tai yra specifiniai dalykai. Visa kita - mano fantazijos reikalas. Pripažįstu, kad kurti aš sugebu, tačiau su tiesa, mano rašiniai retai turi ką nors bendra. Bet straipsniuose, kuriuos rašau, man tos tiesos ir nereikia – svarbu, kad jie keltų laikraščio reitingus.
Šiuo atveju aš absoliučiai nerandu už ko užsikabinti. Skyriaus, kur gulėjo motina, vedėjo Gedo reputacijoje nerandu jokių dėmių, kad galėčiau greitai ir lengvai jį pričiupti. Nusprendžiu veikti kitaip.
Ligoninės miestelyje žingsniuoju įvairiaspalviais lapais nuklotu šaligatviu, kol vos neatsitrenkiu į žmogystą, priešais energingai mojuojančią šluota. Jau noriu apeiti šlavėją iš dešinės pusės, bet suprantu, kad anas manęs nemato ir kitu šluotos mostelėjimu kirs man per kojas. Bet ne tai mane sunervina – išsigąstu, kad taip energingai mojuodamas, jis gali užkabinti jautrią vietą kiek aukščiau.
- Ei, - šūkteliu stabtelėjęs.
- Atsiprašau, ponas, - šlavėjas nustoja mosuot šluota, pakelia akis ir parimsta ant šluotkočio. – Prašom praeit, ponas, jei jau skubate.
- Na, neskubu labai, - tyrinėjančiai nužvelgiu žmogystą. Truputį padvejojęs, pasirausiu kišenėse, ieškodamas cigarečių. Suradęs pakelį, išsitraukiu ir atkišu valytojui, - o be to, pats man gal galėsi padėti.
-Antanas, - linktelėjęs visa viršutine kūno dalimi per juosmenį, prisistato šlavėjas. Tuomet nusimauna pirštinę ir sugrubusiais pirštais pradeda raustis pakelyje. Sužvejojęs vieną, įsmeigia tarp lūpų, belaukdamas kol aš pasiimsiu sau ir pridegsiu. – Šventė šiandien. O kaip tamstą, ponas, vadinti reikėtų.
- Vladas, - išsunkiu, dairydamasis iškeltų vėliavų ir naršydamas atmintyje, kokią šventę pražiopsojau. Nepavyksta. – Kas per šventė?
- Ponas, nagi, jus sutikau ir parūkyti, va, gavau, ačiū neišpasakytai. Ne kasdien taip nutinka, - man užžiebus žiebtuvėlį, Antanas pasilenkia prie ugnies. - Aš čia kasdien, va, taip mosuoju, o žmonės visi savo reikalais pro šalį skuba, niekas nepakalbina, visiems savos bėdos.
-Tai juk visada taip buvo, taip ir bus, - traukdamas dūmą, palaikau pokalbį, - kad žmonėms savi rūpesčiai labiau bambas kaso.
-Che, gerai čia, ponas, pasakėt. Bet... minėjot anksčiau pagalbą kažkokią, - Antanui, manau, pasidingoja, kad jis gali uždirbti daugiau nei vieną cigaretę.
- Mhm, nežinau nė kaip pačiam pasakyti, - rikiuoju mintis, kad kuo suprantamiau paaiškinčiau. - Aš čia dairausi, ligoninės miestelis didžiulis, nauji daugiaaukščiai korpusai aplink, bet... gal yra kas nors šioje teritorijoje, na, namas ar koks namelis ar galų gale koks garažas, kuris turėtų numerį su skaičiais trys ir keturi.
Matau kaip Antano akys priblėsta, matyt, dingsta bet kokia viltis apie šventės tęsinį. Turbūt, pagalvoja anokia čia paslauga. Na taip, jei man reiktų kokių vaistų, neparduodamų be receptų, tai jis galėtų per kokią vaistininkę paorganizuoti, o čia... Spėju, kad jis nieko doro man nepasiūlys.
-Nieko aš jums, ponas, negaliu padėti, - Antanas išpučia dūmą ir prisimerkia, - nebent...
-Kas nebent? - suklūstu.
- Matot, ponas, man dabar tik dingtelėjo. Visi tie nauji korpusai turi numerį 42, tik visi su skirtingom raidėm. O gatvės pavadinimas, va, šitos, pagrindinės, - Antanas vėl užtraukia dūmą ir puslankiu praveda dešine ranka sau prieš nosį, rodydamas į tą pusę, iš kurios atėjau. - Bet kol nebuvo šių naujų pastatų, prieš kokį dvidešimt metų, ligoninė buvo palyginti menkas pastatas, kuris randasi, va, ten, ponas..., nesimato pro tuos krūmus, netoli tvoros. Tik nepatarčiau eiti į vidų, ten net ligoninės personalas nevaikšto, o jūs čia, turbūt, tik lankytojas... Apsauga iš karto pamatys. Va, už tvoros yra visai kita gatvelė, tai sakau gal...
Manau, kad sužinojau viską, todėl nebenoriu gaišti.
-Ačiū, Antanai, aš jau eisiu. Pasivaišink, jei jau sakai, kad šiandien šventė, - išsitraukiu cigarečių pakelį ir atkišu valytojui.
Suprantu jo mintį. Juk tai visai galimas dalykas. Antanas man tampa nebeįdomiu, nes niekuo nebegali padėti. Nužingsniuoju valytojo parodyta kryptimi.
-Nėr už ką, ponas, laimingai, - Antanas palydi mane žvilgsniu, užsikiša naują cigaretę už ausies ir vėl palaimingai užtraukia dūmą.
Skardinė numerio lentelė kabo pasisukusi kiek daugiau nei 180 laipsnių apie vienintelę likusią vinį ar varžtą, kuris kažkada laikė apatinį kairįjį lentelės kampą. Ant lentelės, kadaise buvusiame mėlyname fone, labai norint, galima įžvelgti atvirkščiai parvirtusį skaičių 34, kažkada išdažytą geltonos spalvos emale, o dabar beveik visur padengtą rūdimis - dažų likę tik kur ne kur. Visą informacijos netektį priskiriu laiko, oro sąlygų ir vaikėzų, linkusių mėtyti į taikinius akmenis ar sniego gniūžtes, poveikiui.
Praeinu pro pastatą, įdėmiai jį apžiūrinėdamas. Ilgas, vieno aukšto pastatas su šlaitiniu stogu, nukrautu banguoto šiferio lakštais. Asbestiniais, nuo laiko pajuodusiais ir apaugusiais samanomis. Iš lauko pusės žvelgdamas į langus, negaliu pasakyti ar viduje vykdoma kokia nors veikla, tačiau žvelgiant į apleistą fasadą, atrodo, jog taip neturėtų būti. Pastato įėjimo durys gerai matomos beveik iš visų naujų korpusų, todėl nusprendžiu palaukti tamsos ir apžiūrėti vidų, nesukeldamas kam nors įtarimo.
Jau sutemus apeinu pastatą iš visų pusių, įsitikinu, kad niekur nedega šviesa. Prie durų stabteliu ir neryžtingai patrypčioju kelias minutes, bandydamas numatyti galimas grėsmes. Galutinai apsisprendęs, įsliūkinu į namą atplėšęs neužrakintas vyriais cyptelėjusias lauko duris ir atsargiai jas prilaikęs, kol standi spyruoklė sugrąžina jas į vietą. Tik tada išdrįstu įjungti prožektorių ir kažkiek apsidairyti. Iškart prieš savo akis išvystu kokių 2 metrų pločio koridorių, kuris už kokių penkių žingsnių statmenai sukasi į kairę.
Pašaudęs aplinkui prožektoriaus šviesa, netrunku įsitikinti, kad pastatas iš tikrųjų seniai nematęs remonto, sienos ir lubos nusilupinėjusiais dažais ir vietomis matosi net keli jų sluoksniai, tačiau palyginus visai švaru - nereikia nei brautis pro voratinklių raizgalynes, nei pėdinti per žiurkių išmatas bei dulkių patalus. Vien tik įsivaizdavus tokią galimybę, kūnas nueina pagaugais. Kai kur ant sienų dar išlikę judesio davikliais valdomi šviestuvai. Jie neužsidega, bet tai manęs nė kiek nestebina. Ir kas čia begalėtų tinkamai funkcionuoti?
Žingsnis po žingsnio, prožektoriaus akis išplėšia iš tamsos kelią, kuriuo palengva stumiuosi pirmyn, girgždindamas medines lentas, padengtas seniausiai susidėvėjusiu linoleumu, už kurio atspurusių kraštų vis kliūna kojos.
Kai prieinu iki durų koridoriaus viename ar kitame šone, priglaudžiu ausį prie varčios, įsiklausydamas į tylą. Nieko įtartino neišgirdęs, atsargiai palenkiu rankeną ir nestipriai stumteliu pečiu. Paprastai buvusiuose kabinetuose, randu nė kiek ne geresnį vaizdą – visur apleista, tuščia ir nyku. O esant tokiom sąlygom, kaip dabar – dar ir baugu. Man vis atrodo, kad štai dabar pastumsiu va, šias duris, o iš ten, joms tik truputį prasivėrus, išlįs kažkieno sudžiūvusi kaulėta ranka ir sugriebs mane už gerklės. Džiaugiuosi nors tuo, kad man nesiseka įsivaizduoti rankos šeimininko, tačiau net vien tik ranka mano vaizdiniuose įgauna šiurpų ir atstumiantį vaizdą. Tuomet man širdis nuslysta kažkur žemiau pasturgalio. Tačiau prieš kiekvieną tokį stumtelėjimą man pavyksta susikaupti, mintyse įtikinus save, kad tai tik fantazijos vaisius ir nieko gyvo šiame apleistame name nėra ir negali būti... Prie kitų durų vaizdiniai kartojasi, tik ranka jau taikosi išdurti man akis arba griebti už pautų, plaukų ar kitų, ne tokių jautrių, kūno dalių.
Taip aš spūdinu nuo vienų durų prie kitų, vildamasis atrasti kokį nors paaiškinimą. Nuo įtampos man sudrėksta delnai, pažastys, padažnėja kvėpavimas, o širdis dunksi lyg kūjis į priekalą.
Jau esu nupėdinęs beveik iki koridoriaus galo ir belieka neapžiūrėti kokie trys kabinetai, kai nuo įėjimo pusės atsklinda garsai, priverčiantys mane suakmenėti. Iš pradžių man pasigirsta lyg ir trumpas inkštimas bei galingas kojų trepsėjimas. Po akimirkos mano ausis pasiekia staigus ir garsus viauktelėjimas, tarsi būtų sulojęs didžiulis šuo. Kai, galų gale, išdrįstu pasukti galvą ta kryptimi iš kur atėjau, pamatau dvi didžiules apvalias geltonas akis, ne mažiau kaip metro aukštyje nuo grindų lekiančias tiesiai į mane. Kartu su kojų trepsėjimu jos vis artėja... artėja... Aš instinktyviai sulenkta ranka užsidengiu gerklę, nors puikiai suprantu, kokia čia, po velnių, apsauga nuo tokio žvėries... O tada kažkas stipriai duria į žandikaulį ir mano pakaušis metro septyniasdešimt devynių centimetrų spinduliu nubrėžia ketvirtį apskritimo ir dusliai trinkteli į grindis. Tamsa aplinkui dar labiau sutirštėja...
Pakeliu galvą. Aplinkoje nesiorientuoju visiškai. Paskutinis likęs prisiminimas - skausmas žandikaulyje. Dabar jo neskauda. Noriu ranka paliesti tą vietą, kur kliuvo, bet, judesiui nepavykus, suvokiu, kad mano rankos pririštos prie krėslo ranktūrių. Apžvelgiu patalpą. Kiek suprantu, aš esu eiliniame ligoninės kabinete, kuriame už stalo sėdi dar pakankamai jaunas gydytojas. Be stalo, kabinete yra spinta, seifas, kažkoks įmantrus aparatas, kurio paskirties nesugebu nustatyti, klijuote aptrauktas gultas, krėslas ant ratukų, šiek tiek primenantis neįgaliojo vežimėlį. Nuo įprasto jis skiriasi tuo, kad atlošas iš vidinės pusės zigzagais apraizgytas permatoma žarnele, nusėta guminiais siurbtukais, panašiais į tuos, kokiais prie lygaus paviršiaus tvirtinami įvairūs laikikliai. Žarnelės galas įleistas į maždaug pusės litro talpos plastikinį indą, pritvirtintą prie krėslo kojos. Indelyje ant žarnos galo pritvirtintas nedidelis aparatas. Įtariu, kad tai galėtų būti siurbliukas.
Kai akys šiek tiek pripranta prie šviesos, apsižvalgau ir pamatau, kad ir pats sėdžiu kabineto viduryje tokiame pat krėsle, iki juosmens išrengtas. Pasimuistęs pajuntu prie nugaros prilipusius siurbtukus. Mano klausiamas žvilgsnis nusileidžia gydytojui ant tarpuakio.
- Kas čia dedasi? Kodėl aš čia? – išberiu. – Ir... kodėl aš pririštas?
- Na, tu pats čia atėjai, - sausai ištaria gydytojas. – Aš Gedas, gali mane taip vadinti. Tai vis tiek jau nieko nepakeis... O pririštas tu todėl, kad tu... na, ne savanoris, taip sakant.
- Savanoris... ko?
- Manau, kad su laiku pats suprasi. Mano apskaičiavimu mes turime dar apie dešimt minučių. Klausinėk, pasistengsiu tau atsakyti. Juk to čia ir atėjai, ar ne?
Pasimuistau. Negaliu pasakyti, kad man blogai. Ne, nieko neskauda, nuotaika irgi būtų puiki, jei ne tas mano įkalinimas. Tačiau savijauta kažkokia... net nemoku jos tinkamai apibūdinti. Vienu žodžiu – neįprasta. Nunėręs galvą pažiūriu žemyn į indą prie savo krėslo. Jis tuščias.
- Ar čia buvo kažkas įpilta? - galvos judesiu parodau Gedui į indą.
- Taip, įprasta dozė, 400 mililitrų, tik žymiai stipresnio tirpalo. Negrįžtami procesai prasideda organizmui įsisavinus pusę dozės.
- Negrįžt... Kokie procesai? – pamanau, ir Gedas turėjo pajusti baimę mano balse. Niekada nebuvau drąsuolis tikrąja to žodžio prasme.
- Negaišk laiko kvailiems klausimams, - subara mane Gedas. – Klausinėk esmės.
- Koks čia buvo tirpalas? – šiaip ne taip išstenu. Baimė niekur nedingsta. Atvirkščiai, ji kaip tik skečia manyje sparnus.
- Tai trijų patentuotų vaistų mišinys plius tam tikri priedai. Mano išradimas. Pavadinimo dar nesugalvojau.
- Sakėt dešimt minučių. Ar po to aš galėsiu išeiti? – viltingai zonduoju ateitį.
- Tu iš čia neišeisi... gyvas, - ištaria gydytojas nutaisęs rūsčią miną. Mūsų žvilgsniai susitinka.
- Bet juk jūs kažkaip turėsit paaiškinti mano dingimą? – vis dar viliuosi, kad tai kažkokia nesąmonė, nesusipratimas.
Užsiduodu mintyse sau skaičių „penki“ ir pasakau sau, kad per tą laiką, kol mintyse iki jo suskaičiuosiu, Gedas nusijuoks, patapšnos man per petį ir pasakys, kad viso labo pajuokavo. Geras juokas, žinoma. Dar pagalvoju, kad jei taip įvyks, aš tikrai nepyksiu ant Gedo, kad ir koks nuoperda jis būtų. Mintyse pradedu lėtai vardinti skaitmenis, tarp jų darydamas kokių dešimties sekundžių pertraukas. Nesistengiu laikytis griežtos tvarkos, kartais iki sekančio skaičiaus tempiu kuo ilgiau. Visa tai tik tam, kad nebaigčiau skaičiavimo per greitai ir pakaktų laiko mano noro išsipildymui.
- Nesijaudink, paaiškinsim. Jei tau įdomu, tai mūsų ligoninės dokumentai rodo, kad prieš kokias dvi savaites tu kreipeisi į gydytoją, - atsiliepia Gedas. - Tau buvo nustatyta pavojinga liga, bet kuo mes dėti, jei tu nevartojai vaistų ir nevykdei gydytojo nurodymų? Nuo kai kurių ligų per dvi savaites galima būtų spėti penkis kartus numirti. Šiaip įprastai mes dokumentų neklas... netaisom, na, bet dėl tavęs... Paprašiau kolegos pagalbos. Matai, aš negaliu leisti, kad visas mano... mūsų triūsas, galų gale viskas, kuo tikime, nueitų vėjais dėl vieno nenumatyto atvejo.
Esu suskaičiavęs dar tik iki trijų, bet į mano pavargusią sąmonę jau pradeda po truputį belstis šioks toks aiškumas. Panaši mintis man neduoda ramybės jau nuo laidotuvių, bet dabar ta mintis pradeda įgauti apčiuopiamesnius kontūrus. Žvilgteliu į pririštas rankas.
- Na gerai, tarkim, kad aš iš čia neišeisiu, - noriu pridėti žodį „gyvas“, tačiau tam neapsiverčia liežuvis. Dar turiu laiko skaičiavimui. Skaičius mintyse dėlioju tik tada, kai nekalbu, visų pirma, man nepavyktų vienu metu kalbėti ir skaičiuoti, o antra, taip man atrodo, kad turiu daugiau šansų. - Tada... nors patenkinkite mano profesinį smalsumą, ar ką... Kas iš tikrųjų yra namas 34 apie kurį užsiminė mano motina? - su ilgomis pertraukomis tarp žodžių sudėlioju. Kažkas negero su manimi iš tikro vyksta.
- Tu juk nė velnio nesupratai, ar ne? Gerai, aš tau paaiškinsiu. Mūsų naudojama prasme namas 34 – tai ne pastatas, - pavargęs ištaria Gedas. - Nors, kaip pats jau supratai yra ir toks namas. Ką tik du apsaugininkai tave jame ir surado. Keista, kad tau neatėjo mintis, kam iš tikrųjų reikalingi judesio davikliai. Taigi, tame name yra net ir vienas nenugyventas kabinetas su diagnostine įranga, - Gedas plačiu mostu apveda aplinkui ir duria pirštu į mano matytą neaiškios paskirties agregatą. - Ji, aišku ne nauja, jau nurašyta, bet ... vis dar veikianti. Ar norėtum sužinoti kam visa tai?
Silpnai kinkteliu galva.
- Tai atsargai. Nuo tokių kaip tu, supranti? Tokių, kurie eina, knisa visur, o po to rašo nesąmones. Net nesiaiškindami, kur tiesa, o kur melas – tiesiog negaišdami tam laiko. Laiko, per kurį savo rašliavomis kala pinigus ir daužo kitų likimus... Na, o dabar... Jei informacijos nuotrupos pasiektų nereikalingas ausis... niekas neįrodytų kad name 34 negalima diagnozuoti ligos.
„Penki“ drioksteli mano galvoje skaičius, nors ir kiek bandau tempti gumą. Vilties nelieka.
- Tai tu ... tu nužudei... mano motiną, ar ne? – išstenu. – Ir. dabar... nužudysi mane?
Noriu išrėkti, kad jis juk ne toks, ne žudikas, jaučiu tai jo balse, viliuosi, kad matau tai jo akyse. Jis tik drąsinąsi taip kalbėdamas. Galų gale, kas jis toks, kad galėtų teisti? Kas jam suteikė tokias galias spręsti, kas gali gyventi, o kas ne? Noriu dar daug ką išrėkti, tačiau fizinės jėgos mane apleidinėja kas sekundę. Nesijaučiu blogai, ne, jaučiu net kažkokį pakylėjimą, euforiją, tačiau kartu ir užgriuvusį didžiulį snaudulį, su kuriuo vis sunkiau sekasi kovoti.
- Tavo motiną? Nežinau ar ji tavo motina, - ramiai tęsia gydytojas. - Jūs tokie skirtingi... Aš jai, kaip ir kitiems, tiesiog padėjau išeiti... oriai išeiti. Be to, ji pati manęs to paprašė, kitaip mes ir negalim. Nežinau tikrųjų priežasčių. Kaip ir kitų beviltiškų ligonių atveju, kuriuos atsisako gydyti ligoninėje. Dauguma jų kenčia, žiauriai kenčia didžiulį skausmą, nes jiems tiesiog negali neskaudėti, bet savo artimiesiems kažkodėl jie to nesako. Ar tu galėtum įsivaizduoti jų būseną? Ne keletą dienų gyventi toje būsenoje, o tiesiog tik įsivaizduoti? - ar mano akys taip rodo, ar tikrai tariant žodžius Gedo veidą iškreipia kančia. - O grįžtant prie tavo motinos... Gal ji nujautė, kad neištvers skausmo be vaistų, kurių gaudavo čia, ligoninėje, gal nenorėjo matyti priekaišto tavo akyse, kai būtų reikėję pirkti brangius vaistus, ja rūpintis ir panašiai... Dabar jau to nesužinosime.
Tada viską galutinai suprantu. Patikiu, be išlygų patikiu tuo jaunu gydytoju. Jūs irgi patikėtumėte žmogumi, kalbančiu taip, kaip galvojate jūs. Juk taip? Ar čia jau beužmieganti mano sąmonė galutinai kapituliuoja?
Gedas žvilgteli į mane ir gal kokiam akimirksniui jo akyse pastebiu gailestį. Jis tęsia:
- Aš juk tavęs nejudinau. Pats prisiprašei. Bet juk tu apie kitus sprendi pagal save, ar ne? Tu atėjai čia su tikslu rasti nusikaltėlį, atsakingą už tavo motinos mirtį, kad galėtum savo straipsniuose jį išvilkti į dienos šviesą, o sau pelnyti dar daugiau menamo populiarumo. Tu tiesiog nesuvoki, kad kažkas gali padėti kitiems... tiesiog šiaip sau, iš idėjos, nors ir be galo rizikuodamas, - Gedas kalba taip, tarsi žūt būt norėdamas, jog aš per likusias sekundes suvokčiau tai, ko nesuvokiau per visą gyvenimą. - O dabar... pasiguosk bent jau tuo, kad tavęs laukia lengva mirtis, nenuvertink to. Juk net tu negali įsivaizduoti, kaip galėtum baigti, ar ne?
- Tai tu... mes... visą šį laiką kalbėjom apie pa... prastą euta... na... ziją? - jau visai grimzdamas į miego būseną iššnabždu. Nebeturiu jokios galimybės įvertinti ar tai gerai, ar blogai motinos ir kitų ligonių atžvilgiu. Net savo paties atžvilgiu. Ką gi, tebūnie... Susitaikau su tuo, kas manęs laukia ir mintyse atsisveikinu su šiuo pasauliu.
- Ne apie eutanaziją, kvaily. Eutanazija draudžiama, už ją persekiojama ir teisiama. Arba dėl jos palaiminimo reikia ilgai kovoti teismuose. Aš kalbėjau apie namą 34. Ir nieko daugiau. Kurti nesąmonių ar burti čia nereikia, jau pakankamai esi pribūręs, - Gedas pakyla nuo kėdės, praeina pro mane ir pasuka prie durų. Nusitvėręs durų rankenos, grįžteli ir pažvelgia man į akis. - Sveikas atvykęs į 34 namą. Jei tau bus geriau, tai tu jau 150 - asis jo gyventojas. Su kuo ir sveikinu.
Paskutinių žodžių nebegirdžiu. Prieš paspausdamas rankeną, gydytojas sudvejoja. Tada sugrįžta prie krėslo ir užspaudžia man akis.
Staigiai pastūmęs duris, Gedas išeina iš namo ir įkvepia gaivaus nakties oro. Nesuturėta durų varčia jam už nugaros garsiai pokšteli, sudrumsdama iki tol karaliavusią tylą. Kai kam šis garsas gali priminti vienišą šuns viauktelėjimą...
Gydytojas tvirčiau susisupa į paltą ir rudens lapų nuklotu šaligatviu tvirtai žengia į naktį.
