Nutilo mintys, tirpdamos ant delno,
Klampioj pusny sutino sąnariai,
Bet krenta girtos snaigėm gatvės lempos
Ir tikisi nesaugiai nusileist,
Sudužt ir tapti blizgesiu lyg sniegas
O gal sugerti vakaro spalvas,
Kai netikra šviesa pro langą bėga
Ir raukos kiemsargis, žinodamas, kad kas
Rytoj, poryt, kaip vakar, kaip savaitę
Iš naujo, po truputį, be prasmės,
Diktuodamas prakeiksmą velnio snaigėm
Ir laukdamas, kol žiburiai užges.