Išpažintis (18)

Žvanga
peiliai, šaukštai,
ir mes, sumingam,
kai išaušta
ir mūsų jausmus,
kaip peilių ašmenis -
galanda vėjai
ir grįžta, po darbų -
virėjos ir skalbėjos,
o jų ir mūsų -
rūpestis didžiausias -
kaip išsimiegot
ant aukšto.

Ir šluosto
stalus, šaukštus -
rankos storos, plonos,
o kiek vandens
po potvynio,
po tvano
ir laukia, naujo veiksmo,
darbo - rankos mano
ir žėri akys
tarsi žarijos
iš po pelenų
grįžta į namus
virėjos ir skalbėjos,
o jų vyrai girti
tarsi šmėklos -
iš anų dienų
ir praaušus, suminga -
pusgirtės Danutės
ir Aldonos.

Diena
lyg kūdikius
ir mus, suvysto
ir atsidaro durys
ir aš, išmintį
lyg votį pradūręs
ir ant lovų
prisėda -
išdavystės, vaikystės
prisėda
į kambarius
atėjusi diena
lyg mergina
ir prie manęs priglusta
ir jos akys -
džiaugsmo ašarom
paplūsta.

Ir per dienas
ir per naktis,
nusidirbę
suminga madonos.
Nuo suknelių,
batelių - lūžta spintos,
o vyrai, keliasi septintą.
- O kas, pasmerks,
o kas išaukštins
ir per dienas, naktis -
peiliai, šaukštai žvanga
ir duoną raiko -
laibos, storos rankos
ir už langų,
šoka snaigės
tarsi balerinos plonos.

O mano, rūpestis
didžiausias,
kaip išravėti, tą gėlyną,
kaip išpjauti dilgėlyną
ir aš, lakstau
kaip šuo be vietos,
kaip mieste
pasiklydęs kaimietis
ir džiaugiuosi, nuodėmes,
išpažintis
kaip skalbinius išdžiaustęs
ir bunda, minčių pritvinkę
šaligatviai, sienos,
o man, ne tas pats
nuo kurių minčių
lyg pelių ir žiurkių -
kalėjimai ginasi
bet sutilpo tikrovėje -
mano ir tavo
į Dangų augimas.