Kastos. Žvejas

Vėjo nugairintu papilkėjusiu veidu,
Žvilgsniu fiksuojančiu tolius
Kas pavasarį išeina į jūrą,
Kas rudenį laivą kelia į krantą,

Smala sutepa suskeldėjusį dugną,
Kas žiemą sapnuoja marias,
Rankose neria rūką, glosto audras,
Pavasarį gilina ir taiso užutėkius, molus;

Dainuoja apie tai kaip išeinama,
Kaip kantriai laukiama grįžtant.
Kaip skaldoma mažais griežinėliais tyla ir kaip
Jie susijungia į vientisą nebūties švytėjimą.

Nuo vaikystės, aliejiniais dažais ant valties šono
Piešia vis tą patį žuvies fragmentą,
Kantriai laukia kada suras ją tinkluose,
Kantriai kas rytą grįžta tuščiai, bet ne tuščiomis,

Kas vakarą verda žuvienę, taiso senus sutrūkinėjusius tinklus,
Riša naujuosius. Nebeskaičiuoja išėjusių ir praeinančių.
Kai po daugybės metų, akyse suspurda toji vienintelė, -
Rankos jo sudreba.