Kai emocijas diktuoja jausmai

“Niekas negali būti svetimesnis už žmogų, kurį kitados mylėjai. ” Kodėl? Atsakymo neįsivaizduoju taip, kaip neįsivaizduoju, kodėl visą tai rašau. Mintyse visiška sumaištis, bet gal tau pavyks atsirinkti eiliškumą. Pripažįstu, nebuvau tobula, bet juk tobuli dulka muziejų lentynose. Dar drįstu pripažinti, jog bandau save priversti apie tave negalvoti, deja, tai nėra taip jau prasta. Matematika niekada nebuvo sritis, kurioje galėčiau didžiuotis pilkąja ląsteliena, bet mano kalkuliatorius tiksi jau vienišus metus. Metus ledynmečio širdy. Nežinau ar tai buvo meilė, gal dėl to, jog nežinau kas tai per jausmas – meilė. Didžiuojuos bent jau tuo, kad tapau drąsesne, nesimokiau tokia tapti, taip tiesiog reikėjo, nes po to, kai su tavimi atsisveikinau, gyvenimas mane tiesiogine to žodžio prasme trypė. Jokio šviesulio, jokio spindulio, tik dirbtinė šypsena, išduodanti mano nelaimių virtinę, bet tuomet dar nemokėjau jos slėpti. Vėliau man pavyko susikurti miražą, ten gyvenau, slėpiausi nuo visuomenės, nes man ji nepatiko. O dabar, kai jau pradedu tą visuomenę tyliai pamilti mano pasyvios mintys, kurių nemoku valdyti man primena tave. Tave ir tą tobulą šypseną, PacoRabanne ir dar kažkokį kvapą, nesvarbu kokį, svarbu, kad jis identifikuodavo tave man užsimerkus, tavo akis, kurių spalvos nebepamenu, plaukus, kurių natūralaus kvapo tiesiog negaliu pakęsti, nagus, taip dailiai nukramtytus. Prisimenu, kai paprašei išlyginti rudas kelnes, nedrįsau prisipažinti, kad nemoku lyginti, gal buvo gėda savo kuklaus apsileidimo. Nenoriu sureikšminti prisiminimų, jais tiesiog negalima gyventi. Tačiau nenoriu jų ir ištrinti, nes be jų nebūčiau tuo, kuo tapau ir kuo jau šiek tiek esu patenkinta. Jei galėčiau atsukti laiką, būčiau paklausius tavo profesinių patarimų, nes, iš tiesų, jų ir paklausiau. Gal būtų užtekę laiku išgirsti, ne tik klausyti, bet ir suprasti. Tik dabar suprantu, ką tuomet sakei. Dabar, kai jau suprantu, bandau tuos žodžius ištrinti, kol kas nesėkmingai. Laikas ateis. Būtų gerokai paprasčiau, jei nebūčiau apdovanota tokia smulkmeniška atmintimi. Visi tie kartai, kai bandydavau prieiti, pasakyti, tai buvo melas, nes paparasčiausiai neišdrįsdavau pasakyti to, ko taip troškau. Kas keisčiausia vis tikėjau, kad šiandien ta diena, kai ir tu bandysi prieiti. Paradoksas, tik dabar suprantu, kad tu prieiti tiesiog nenorėjai. Bet aš laukiau, iš tiesų dar ir dabar nebyliai laukiu, galbūt dabar tik atsakymo struktūra ir turinys būtų pakitę. Nesuklydau tik vienu klausimu, kurio dėka buvau apdovanota galimybe pažinti kitos kultūros žmonių. Jie net nejausdami mano dykumoje pasodino kažką itin gero, dėl ko gebu kartais nušvisti. Sako išpažintis veda į palaimą. Šis laiškas – tai savotiška išpažintis. Man nesvarbu, kur tai veda, nes bet kokiu atveju einu. Ir kas keisčiausia man dabar jau pradėjo sektis, gal tai placebas, gal pagaliau patikėjau, kad jau laikas sėkmėms, džiaugsmui ir šypsenoms. O formulė paprasta dalinti gėrį ir jį gauti atgal, tik materija jau būna kitokia. Pameni, kai kalbėjom apie knygos leidybą ir tu pasakei, kad materealiai tai absurdiška. Dabar ir pati suprantu, kad rašau beprasmybes, bet tik jos man padeda atsipalaiduoti. Net paklydėlis dykumoje šią akimirką nėra labiau vienišas už rašantį žmogų. Nes rašymas – vienintelė forma, kurios neprivalai publikuoti. Tai rašymas sielai, juk kiekvienam diabetikui būtinas insulinas. O mano sielai reikia žaislų – tie žaislai – raidės, žodžiai, kurie kažkokiu keistu būdu geba virsti sakiniais ir išgalvotomis istorijomis, istorijomis, sulipdytomis iš tikro gyvenimo trupinių. Tai, ką noriu pasakyti man jau buvo aišku laiško pradžioje, tik neišdrįsau. Taigi, pirmasis – jis lieka vienintelis. O ar gyvenimas yra vertas pasilikti veto teisę?