apie draugą

2012 02 17

Žmonės nuodėmes dangsto tamsa,
Todėl ir pasikalbam kūnais tyloj,
Kad neprarastų vertės – ta gelmė.

Suklusęs esu, kai prasikala kuklumu
Prisidengęs tas virpantis šnabždesys
Tavo krūtinėj. Per dar neįžengusį
Kambarin sapno šydą atidžiai žvelgiu
Į primirštą rojų dievų.

Ne krūtys ar šlaunys taip traukia,
O jausmas, kai turėjęs nedaug –
Akimirką visa turiu.

Tik kliūtis – jos vyras, tai gyvas lavonas,
Kurio nekenčiu. Jis laiko tą šalį užgrobęs
Nuo mano slaptingų takų.

Ne žvėrys, kaip daugelis mano,
Tik jaučiantys žmonės, kaip
Naktį piešiantis mėnuo.