ciauski_chanŠis kūrinys buvo pateiktas konkursui.
Tuoj dvylikta. Pabudau, pirmiausia pamačiusi baltas lubas, lempas, nuimtais gaubtais, išsiraičiusias medžio šakas. Atsisėdau lovoje be didelio susidomėjimo, kur šiandien reikės eiti. Pro langą matėsi stogai – rausvas, plytų spalvos su keturiais langeliais ir pilkas, iš kurio juosta riedėjo dūmų traukinys. Beveik nenustebau, kad ant kedės tupėjo pelė. Čia negalėjo būti pelių, anksčiau mes jas išsigalvodavome. Kaip įprasta įjungiau elektrinį virdulį. Prasidariau langą. Pelė jau sukiojosi ant stalo. Praminiau Džiovaniu - pirmu pasitaikiusiu vardu mano galvoj. Tas padaras įsitaisė and juodos gėlėm ištapytos dėžutės. Pabaidžiau ranka, nes pati nebeprisiminiau, kas galėtų būti viduje laikoma. Anksčiau, kai buvo neiškeliavusi orakulė – senelė, norėjau supanašėti su ja, todėl niekam nematant parsinešiau šią dėžutę. Tikėjausi surasti ten ką nors paslaptingo, bet atvėrusi teradau laiškus, skiautes, o šalia sudžiūvusios chrizantemos nematytą bilietėlį traukiniui. Žvilgtelėjau į kalendorių ant stalo – šiandien festivalis, todėl galėjau sau leisti klaidžioti. Išeidama į stotį, paėmiau ir pelę dėl viso pikto, ir įsidėjau į kišenę.
Visai pamiršau, kad dabar toks laikas, kai plonos vilnonių siūlų atplaišos skrenda į šventus kalnus. Beveik galiu įsivaizduoti kaip šitie voratinkliai sklendžia naktį, matomi tik apšvietus žibintais. Paslaptingai, nes net dieną jų nepastebiu. Ir vėl tik įsivaizduoju, kai pajuntu vieną ant veido. Kai senelė dar nebuvo dingusi čia gyveno daugybė pelių, jos buvo aitvarai pernešantys naujienas tarp mūsų kambarėlių. Ilgai stebiu lapelyje tvarkaraštį, kuriame nerandu jokios priežasties nevažiuoti. Tvarkaraštyje – 17. 15, po minutės nurodytas laikas peršoka į 17. 16. Tarsi pati kelionė neapibrėžta, tad dar labiau negaliu pasiryžti. Kai tvarkaraštis peršoka į 17. 30 pagalvoju, kad jei nenuspręsiu įlipti į transportą, jis be manęs iš viso niekada čia neatvyks. Turiu suteikti galimybę ratams dar pasisukti. Šitas transportas egzistavo tik man, mano močiutei ir gal dar porai keleivių.
Įlipant į traukinį kažkas pradūmė pro kojas – pajutau vėją. Atsisėdau vidury vagono – mačiau beveik tiek pat vietų priešaky, kiek turėjo būti už manęs. Ilgai sedėjau nekreipdama dėmesio į traukinio tylius šniokštimus. Dėmesį patraukė kitas garsas. Galėjau prisiekti, kad kažkur laša. Kažkur ties šventaisiais kalnynais, labai toli už lygumų nuo čia. Bet tai tik mergaitė pakšėjo lūpomis orą. Traukinys buvo paniręs į ankstyvą tamsą. Dabar toks laikas, kai medžiai šaknyjasi į dangų. Kartais neprašvinta visą dieną it kokia stora puta būtų aptraukusi paviršių. Tarsi gyventum po vandeniu, ir tik galaktikos juostos traukiniui kartais sužvilgėtų. Toji mergaitė buvo į kažką įsižiūrėjusi. Nieko nebuvo matyti, tik vidus ryškiau atsispindėjo, nei paskandinta realybė. Stebėjau ten vaizdinius – kėdės kabojo ore it kokie inkarai, už kelių kedžių į priekį išniro naujas keleivis iš laukujos tamsumos. Atsirado kaip iš niekur pro stiklą kartu su suskambusiu balsu: „Stotis Baisogala“. Galbūt jo nemačiau ant sėdynės.
-Artėjam prie kalnynų, prie žiemos. Dabar tik gaisrai ir vieni gandralizdžiai ir baidyklių kabinimas niūriomis dienomis. Anksčiau gi suledėdavo tvenkinys. Prisimenu būdavo gyvybės: vaikai čiuožiantys, vienas kitą tąso, moterys veda mergaites į mokyklą, tarsi brenda pasikaišiusios sijonus - vaikščiojimai ant vandens ir pastatai laužtiniai kaip laivų detalės, kažkokie mechanizmai. Išskydę krūmai kaip tamsūs debesys. Lesyklėlės. Kryžiai ir saulutės irgi kaip medžiai. Buvo daug medienos ir varnų, apsimesdavo žmonėmis, bandydavo paslėpti, kad vis tik virsta į paukščius. Tą miestą užtiko grėsmė, juk matai, dar dabar vaikšto medžiotojai su sulysusiais taksais, - skubėdama plepėjo pakšinti mergaitė, lyg vienu įkvėpimu išsakė.
Įsižiūrėjau, bet galėjau pamatyti tik ugneles kartais vis perskrodžiančias atvaizdus – ir vis suvirpėdavau – kaip stipriai bando prasišviesti mano gyvenimas. Kur mes keliaujame ten tik juoduma, galbūt tai ir žvaigždynas kai vis praplaukia švieselės iš įvairių žibintų, galbūt bet negalima išlipti tokioj plynėj, prarasi lygsvara, nuskęsi. Ir aš atsimenu, kad kažkada prie tvenkinio vaikai matė kometą, tik aš pražiopsojau. Artimesni žibintai skrodė tamsą turbūt lygiai taip pat.
-Gal mes matome kiekvienas pats save? - suabejojau jos pasakojimu.
Ji įsmeigė į mane tuščią katės žvilgsnį. Pasidarė nejauku, blaškiausi kada gi man patogiau būtų išlipti. Prie pat ausų buvo kažkoks slėgių pokytis, mušė į bugnelius – kažkas plasnojo. Žąsys – pilna baltų paukščių, visai kaip tas tvenkinys prie kurio jos rinkdavosi, kur mes tik pravažiuodavome mašina pro šalį. Prisimenu paskutinį kartą, kai važiavome tamsoje, mašinų žibintai it kokios būtybės kopė į kalną, o šis raudonais taškeliais panašėjo į vulkaną. Žinojau traukinys išners ir mes skrisime būtent ta kryptimi. Mergaitė šalia manęs virto į kažkokį paukštį, juodai balti kelkraščio stulpeliai į tupinčius gandrus. Artėjome ten, kur festivaliui rinkosi paukščiai. Ir netrukus nepriartėjus prie kalno suskambo – „Paskutinė stotis“. Man reikia į kalną, tačiau vairuotojas tik paprašo išlipti. Žmonėms gargenant ir išlipant, jie įgyja vis magiškesnius pavidalus, pailgėja rankos, užauga raukšlėti, smailūs pirštai, kažkas virsta ištisa mase it be pavidalo, kažkas apauga kailiu, juodaplaukės moters, prigludusia suknele uodega banguoja į šalis. Noriu išlipti, man reikia į festivalį, ten bus plukdoma srovė švieselių aukštyn, į dangaus paviršių. Lauke nekreipdama dėmesio į pabaisas, senutė barsto lapus iš maišo, kur ką tik buvo nugrėbstyta. Esu ją kažkur mačiusi. Vairuotojas prašo manęs išlipti, kol gąsdinuosi mane supančių drugelio sparnų - akių, alkanų kaip plėšraus paukščio.
-Vežkite mane atgal, - neišdrįstu išlipti pas dievus.
-Jums reikės naujo bilietėlio.
Vartau naują bilietėlį rankoje. Ir žinau likimą - didžiausius tikslus, kokius galiu pasiekti, o jie iš tikro tokie mažulyčiai. Niekada negersiu nakties lašelių nusėdusių ant įgaubtų augalų lapų ant to kalno kartu su baltomis žąsimis, beveidžiais baltais pusdieviais, kurių vėliau prisiminčiau tik rankas. Gali būti nebegrįžčiau tuo pačiu traukiniu, pasiklysčiau, nes neturiu talento kaip mano sienelė gebėjusi išlikti balta šventųjų kalnynų mistika. Traukinys lekia daug greičiau – viskas aplink plaikstosi netvarkingai kaip sapnas, kartais pro stiklines dureles matant kitus vagonus baisu, kad šie atsiskirs, nes įnirtingai trankosi. Bet tolstant nuo pradžios įgyjamas kryptingumas, atpažįstu bendrabučio ilgą koridorių, sienas, lempas, daugybę durų. Pajuntu kaip atlėkiau vienu įkvėpimu ir noriu išlipti, bet kontrolierius sugriebia:
-Jums čia negalima.
Ir riedam toliau į tamsesnę pusę, ir žinau kad tokią vėlyvą naktį jau nebebus kito maršruto, ir traukinys netekęs svorio tasys tik mane vieną.
-Tai kur man bus galima?
-Jūsų kišenės gyventojui reikia į 34 namą. Tai žalias namelis po Vasario 28 į kairę.
Ir aš atsiverčiu kalendorių pažiūrėti, kiek dar dienų iki vasario gali būti praleista, tačiau visos mano dienotvarkės išplėšytos. Ir senutė bėga palei langus ir barsto išvalytus kelius nuokritomis ir matau, kad juokiasi. Atvažiavom ir lesyklėlės, baidyklės, mediena neatbaido, nors nėra šventųjų kalnynų nujaučiu, kad Džiovanis nuneš mano žinią senelei, paleidžiu jį, šitoj miegančių dievų irštvoj. Ir pasilieku, nes mano laikas ilsėtis nesibaigė.
