Sapne šimtakojis baugina

Sapne

  Tysau sunkus, švininis. Mano akyse nebeliko mėlio. Dabar ten surūdijęs geležinis dangus. Tysau... vis dar... vokus akėja smėlio smiltys. Drasko, plėšia, spaudžia. Raudona. Kraujas. Ne, tai saulė. Tik saulė.
    Atplėšiu suakėtus vokus. Akyse pilna smėlio, kuris išluptas, išplėštas iš smėlio laikrodžio. Kieno jis?
    - Turėk... Turėk smėlį, o smėlis turės  tuos, prie vežimo pririštus... - pasakė žmogus su šautuvu. O gal nepasakė, tik pagalvojo. Gal aš pagalvojau.
    Bandau išsivalyti akis. Kumščiu patrinu vieną voką, paskui kitą, bet smėlio nesumažėjo. Nė smiltelė neišbyrėjo. Peršti, raudona... vis dar... Tyliai, ritmingai laikrodis kalba tik tak, tik tak, tik tak... Nutilk! Tik pagalvoju tyliai, tyliai... Jie tada irgi girdėjo  ritmingą vidinį tik tak, tik tak, tik tak. Kraujagyslės ėmė tvinkčioti šiuo ritmu. Dygsniavo, adė, siuvo, lopė kūną. Tik tak, tik tak. Su kiekvienu tik tak daugėjo smėlio akyse. Šūvis. Šokau iš lovos ir jau nieko nebegirdėjau, ir smėlio nebeliko.
      - Kas tau? Ir vėl kažką susapnavai? Nebegaliu šitaip... - spigus moteriškas balsas akėjo mano ausų būgnelius. Galvoje spengė, cypė, o gal net vaitojo.
        Mačiau, ji kėlėsi iš lovos. Nesikėlė, o greičiau šoko. Galbūt ir ji girdėjo tą vaitojimą. Tikėjausi, kad girdėjo... Kur ji dingo taip staigiai? Pajutau tik vėjo gūsį. Turbūt, ji praskriejo. Nesuvokiau į kurią pusę ir kada... Laumė išsinešė smėlį.
          Likau vienas. Aš visada buvau vienas. Šalta. Baisiai šalta. Tik dabar supratau, kad stoviu prie atvirų lauko durų.

Šimtakojis

    Tysau sunki, švininė. Mano gyslomis nebeteka kraujas. Mano gyslomis teka rašalas atmiežtas vandeniu. Mano kūne gyvena gyvis. Geria mano pieną, siurbia mano gyvybės syvus, suka guolį iš mano plaukų. Kapt, kapt, kapt laša rašalas į veną. Guliu pusiau sėdomis ir laukiu. Laukiu, kol nustos kapsėti. Kapt, kapt, kapt. Vienas, du, trys. Skaičiuoju. Nepadeda. Kapsėjimas nesiliauja, o stiprėja, skverbiasi į sulopytą kūną. Sakė, gyvio nebėra, bet aš jį jaučiu, tik kitokį. Dabar jis atrodo kaip šimtakojis, gyvenantis mano krūties vietoje.
      Kapsėjimas liovėsi. Staigiai atsistojau. Gyvis apsuko man galvą. Susvirduliavau ir čiupau lašelinės stovą.
      -Palaukite! Neskubėkite taip. Aš dar neištraukiau adatos. - seselės balsas perdrėskė taip trumpai buvusią tylą. Nenorėjau, negalėjau jos girdėti.
      -Aš skubu, labai skubu... - šnibšdėjau ir rangiausi kaip šaka badomas žaltys.
Negirdėjau, ką ji atsakė. Negirdėjau nieko. Nenorėjau girdėti. Negalėjau girdėti. Aš buvau žaltys. Keistas žaltys. Labai keistas žaltys, ėdamas šimtakojo. Rangiausi, slydau prie atvirų durų. Keista vėsuma  ėmė mane gaivinti. Šliaužiau, šnypščiau ar net gėliau. Ne, tik norėjau įgelti. Tikrai velniškai norėjau. Atsipeikėjau prie durų. Šalta. Velniškai šalta.




Baugina

    Tysau sunki, švininė. Mano kūnu laksto tamsos dygliukai. Ado, siūva, lopo, dygsniuoja. Baimė surakino rankas, kojas, netgi galvą. Bijau virptelti, pasukti veidą, žvilgsnį. Tamsa mane laiko suspaudusi senelio replėm. Turbūt, ir jį kadaise taip kankino. Bijau, labai bijau.  Sukaupiau visas dar vaikiškas jėgas ir kažkas manyje trūko. Šokau iš lovos ir nubėgau tiesiai į virtuvę. Maumai mane sekė. Stebiuosi, kaip tai padariau, juk buvo visiškai tamsu. Šviesos jungiklio dar nepasiekiau, nors ir nebandžiau pasiekti. Atidariau šaldytuvą ir man pasidarė taip gera. Pagaliau kažką mačiau  aiškiai. Prisitraukiau kėdę arčiau  ir atsisėdau. Žiūrėjau į jo vidų, kaip į didžiausią stebuklą, išgelbėjusį mane nuo tamsos dyglių. Buvau viena. Aš visada buvau viena. Tik dabar dar ir šalta. Baisiai šalta prie atdarų durų, o dar ir bauginantys šešėliai pradėjo žaisti ant sienų senas ir naujas istorijas, įspraustas į tokius pačius niūrius rėmus.