Iš duobės

Užkutenau, išglosčiau patalus pūkų,
Gėla pritvinkusius per sūrią dieną.
Sugrubo rankos, sutemas pakelt sunku,
Bet žydi vakaras viltim vis viena.

Užkūriau židinį laukimo stagarais,
Kad šiluma apglėbtų ir myluotų,
Pasotinsiu ausis tau pažadais gerais,
Teneš į sapną mėnesėlio luotas.

Tiktai užmik, ir aš išbursiu baigtį tau.
Į rytą, nerime širdies, negrįši!
Juk per tave į gyvą žaizdą pavirtau.

Lyg iš gilaus letargo vėlei prabudau,
Jau metas nukapoti slogų ryšį,
O maldą paaukoti tau, šviesus dangau.