fragmentas (2) iš Ašašai“

Trys seserys, du broliai
Ir lieknutė i
Sutilpo žodyj - AŠAŠAI
Dangus nušvito -
Net Perkūnas trenkė...
Ir ne kažkur-
Čia pat, šalia
Sukilo Grūdo ežeras banguoti,
Suskato plaukt iš jo Grūda.

Trys skiemenys ir šešios raidės
Įsidegė it švyturio žibintas ---

Smala aptekęs,
Uogomis apkepęs
Sudūzgęs bitėmis
Ateina, atliūliuoja į mane...
Dzivuliau, tai ne laivas,  ne.
Ne vandenynas, ne.
Tai dzūkų žemės pakrašty
Šilinių nelengva dalia
Per smėlį plaukia.
Sodžius prie  sodžiaus.
Jų dar ne mažai,
Tačiau, deja, be lopšio
Tačiau, deja, be kunigo bažnyčia.
Ir vis dėlto, kai dar lazda
Bent truputį žaliuoti moka,
Beldiesi kartą, kitą ir... žiūrėk,
Jau durys atsidaro.
Pražysta kaip sode
Tarp staktų obelis balta
Ir kuždesiu pasako:
- Užeik, prašau, svety.
Čia, dzūkų žemes, pakrašty
Prasideda Tėvynė.

Kiti galbūt girdėti nenorės,
Nes savo kraštą rodys gražų,
Bet, nekreivodamas širdim, sakau:
- Mielieji, ačiū,
                  - ačiū,
                          - ačiū.
Tiek daug gražumo Lietuvoj,
Kad... pasakų nereikia.

Trys seserys,
Du broliai
Ir lieknutė i-
Išėjo iš gerklės,
Ant popieriaus sukrito,
Paglostant širdimi gražiai
Ašašnykus –
Neįprastą šilinių sodžių,
Kuomet nuo seno –
Vienas už visus
O tie visi - už vieną.

O Ašašai,
Padėk Tau, Dieve...
Dar paukščiai,
Gūžtose sutūpę,
Slapukę peri,
Valstybę peri
Nuo čia lig ten,
Lig gulbės - gulbino,
Peri tavo vardu...