***

Kai  naktį, tokią graudžiai tvankią
staiga žibintai atsimerkia,
Paglosto savo dieviškom blakstienom
taip kantriai išverktas akis.

Ir ausyse bejėgiškai suspengia
Gėlių žydėjime apkvaitęs laikas...
... kad leistų paskutinįkart man palytėti
Ant slenksčio pamestus batus.

2006 07 07